Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (202)

Kai kreipiausi į buvusį Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorių Vytautą Jakelaitį (dabar gyvena Vilniuje), prašydama atsakyti į keletą klausimų apie jo darbą čia ir apskritai įtaką Klaipėdos kultūriniam gyvenimui, jis, turbūt turėdamas omenyje mus skiriantį atstumą, patarė: "Paskaityk mano knygą "Saulei leidžiantis - toks buvimas drauge". Apie Klaipėdą - antrajame tome. O tuomet, jei dar kils klausimų, ir kalbėsimės." Tuoj pat nuskuodžiau į biblioteką, "užsiprenumeravau" profesoriaus knygas. Ir iš tiesų, jose radau gal ir daugiau nei būčiau V. Jakelaičio išsiteiravusi. Be galo įdomi pasirodė istorija, kaip fakultetuose atsirado du balti rojaliai. Neatsispiriu jos pacituoti žodis žodin. Perpasakoti, vadinasi, "praterioti" spalvas...

"...Mūsų puikios salės sceną jau daug metų puošia du balti tuomet aukščiausios klasės rojaliai "Steinway". Anuomet jie kėlė didžiausią Vilniaus ir Kauno pianistų pavydą, nes niekur tokių nebuvo. Jų atsiradimo istorijoje pirminė priežastis buvo Lietuvos filharmonijos direktoriaus Petro (o iš tiesų Pinchoso) Mendelsono ir profesoriaus Liongino Abariaus patyčios. Abu kaip susitarę, bet tikriausiai nesusitarę, mėgino mums įgelti. Pirmasis tai padarė per Klaipėdos filharmonijos sezono aptarimą, kai paprašiau, kad Valstybinė filharmonija savo filialui (kurį laiką fakultetų koncertų salė buvo

Fakultetus įvairiomis formomis globojo ir pačios įvairiausios miesto organizacijos. Šioje nuotraukoje tuometinio mėsos kombinato direktorius Kazimieras Vizbaras įteikia nedviprasmišką vokelį - paramą vargšams ugdomiems ir jau išugdytiems menininkams.

Valstybinės filharmonijos filialas - G. J. past.) galėtų nupirkti gerą koncertinį rojalį. Čia jis supyko: tai gal fakultetai galėtų parūpinti! Antrasis, per koncertą pamatęs mūsų scenoje "Estoniją", nusijuokė: "Tai kas čia per konservatorija, kad neturi padoraus instrumento!". Na, ką gi... Prarijom. Bet neilgam. Tuoj jūs prarysit. Bet dar nežinom kaip - užsienio valiutos niekas neduoda, jeigu duotų, tai ir vilniškėj konservatorijoj seniai puikuotųsi geras rojalis. Nėra. Klubininkystės katedroje tuokart buvo jaunas dėstytojas Alikas (Azalijus) Chaikinas. Prieš keletą metų koncertmeisterė Sonia Kijauskienė atvedė tokį vaikiną ir sako: "Mano sūnėnas baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, mokytojauja Endriejave, bet norėtų mokytis klubininkystės. Ar priimsit?" "Eikit į katedrą, ten patikrins jo gabumus." Alikas labai gerai mokėsi, pasirodė energingas renginių režisierius, baigęs liko katedroje, įstojo į aspirantūrą. Dabar jis man ir sako: "Žinot, Endriejavo vidurinės mokyklos malkinėje kantu pastatytas stovi senas rojalis "Steinway". Iš vienos pusės - malkos, iš kitos pusės - anglys. Jį atvežė kandidatas į deputatus, bet jis labai didelis, nepatogus mažai scenai. Mokykla nebrangiai parduotų. Aš truputį pažįstu Talino rojalių fabriko direktorių." "Važiuok, paimk sąskaitą." Alikas viską sutvarkė, fabrikas sudėjo naujas originalo detales, o sumokėjom tik porą tūkstančių rublių, na - dar direktoriui kelialapį į Palangą. Puikiai restauruotą rojalį, balta emale padengtą, vieną pavakarę atvežė į mūsų kiemą. Tuoj atnešam į salę, pastatom ir laimingi žiūrim akių neatitraukdami. Susirinko beveik visi Klaipėdos pianistai. Kaip tik įeina Gintautas Kėvišas, parvykęs iš Maskvos mūsų aspirantas. Rytoj jo koncertas. Gintas šokteli ant scenos, pabando klaviatūrą ir sako: "Grosiu tik šituo rojaliu." "Palauk, - sakau, - gal reikėtų bent porą dienų aklimatizuoti, juk žiema, per šaltį vežtas tokį kelią." Ne, visi supuola prašyti - nieko neatsitiks, leiskit. Na, tegul. Įvyko dar vieno instrumento pristatymas. Alikui nupirkau čekiško alaus dėžę. Užsimetęs ant peties nešėsi namo pakeliui sakydamas - čia mano prorektoriaus dovana. Paskui jis suorganizavo dar vieną tokį pat baltą "Steinway", kita spalva mūsų scenai netiko. Trečią perleidom Eduardo Balsio meno mokyklai, mat ją globojom. Man vis kainuodavo po alaus dėžę.

...Beje, mums daug padėjo Klaipėdos miesto Prekybos valdybos viršininkas, labai išmintingas žmogus, Arkadijus Lichtinšainas. Jis leisdavo iš komiso parduotuvių pirkti gerus muzikos instrumentus. Vilniuje to buvo negalima be Ministrų tarybos potvarkio. Kartą jis skambina ir prašo atsiųsti specialistus įvertinti konfiskuotą kontrabandą - belaidžius mikrofonus, tikrą retenybę. Sakau savo vyrams: "Eikit, įvertinkit po 50 rublių, jei tikrai geri, nupirksim per komiso parduotuvę." Taip ir nupirkom. Mūsų estradininkai įsigudrino prašyti jūrininkų parvežti vieną ar kitą instrumentą, stiprintuvą, ekvalaizerį. Viską gaudavom", - Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų "materialinės bazės" kaupimo būdus aprašė buvęs prorektorius V. Jakelaitis. O kiek dar tų neaprašytų ar neįvardintų istorijų, pačių įvairiausių specialybių ir rangų žmonių pastangų lieka už kadro? Bet dar keletą jų apžvelgsime "Akvarelėse". Tik jau kitą pirmadienį.

Anonsas

Po savaitės - apie konservatorijos Klaipėdos fakultetų tikrą brangenybę legendinę Koncertų salę. Kas ir kaip ją restauravo, kokie atlikėjai buvo čia atvilioti? Kaip salėje atsirado vargonai? Kokios Klaipėdos ir visos Lietuvos žvaigždės ir žvaigždutės žiebėsi šiame pastate?

Fakultetus nuo pat pirmųjų dienų labai globojo Klaipėdos valdžia. Ir ypač - Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonas Žalys. Tad nė viena fakultetų įžymesnė diena neapsieidavo be valdžios vizitų. Šioje nuotraukoje iš kairės į dešinę: dėstytoja Janina Valiauskaitė, komunistų partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, fakultetų pirmasis dekanas Vytautas Jakavičius, Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Choreografijos katedros vedėjas Juozas Gudavičius, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ignas Ruginis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.