Kas šiame namuke pokariu įsisuko pirmiausiai, tikslesnių žinių nėra. Gal kalve naudojosi "Sirijaus" darbininkai, nes pašonėje jau buvo atgaivinami baterijų gamybos cechai? Kai jie iš čia išsikėlė, tų cechų patalpas užėmė besikuriantis "Dailės" kombinatas. Jo darbuotojai netruko sumoti, kokie lobiai dunkso name: bemat parsitempė Gustavo Katzkės paliktus kalvystės įrankius, priekalus. O vėliau čia įsikūrė upeivių remonto dirbtuvės.
"Upeiviai, kurių administracija dirbo Kaune, o Klaipėdos padalinio - senojoje perkėloje, turėjo galingą laivyną - baržos, kuriomis buvo transportuojamas smėlis, anglys, mediena, keltai, "Raketos", kursavusios Nemunu, mariomis tarp Kauno ir Klaipėdos. Laivynui prižiūrėti reikėjo remonto dirbtuvių. Tai jos ir įsikūrė Katzkės kalvėje. Laivus remontavo, o kalvės pastatu visai nesirūpino. Kai įgriuvo stogas, paprasčiausiai kalvę lentomis užkalė ir tiek. Lentomis užkalė ir vartus", - pasakojo Dionyzas Varkalis, kurio rūpesčio ir entuziazmo dėka Klaipėda dabar turi Kalvystės muziejų.
Jo eksponatai pribloškia ne tik atvykstančius vokiečius, bet ir kitų Europos šalių turistus, net neįtariančius, kad kalvystės mados užgimdavo ir Klaipėdoje, o iš jos pasklisdavo Europoje. Bet dažniau būdavo atvirkščiai - Klaipėdos sumanūs kalviai perimdavo idėjas ir kopijuodavo naujas kalvystės gaminių rūšis.
Užgriuvę lobiai
Vaikiną nuo Telšių D. Varkalį, kaip ir daugelį pokario jaunikaičių, buvo suviliojusi jūra - dirbo laivų mechaniku. Tačiau jo sielą vis labiau kerėjo menai. Iš pradžių jį labiausiai traukė metalo apdirbimas. O paskui užbūrė ir gintaras. 1968 m. pirmą kartą jo darbai eksponuoti parodoje. Nuo to laiko meistras vis daugiau laiko skyrė tautodailei. Kūrė ne tik metalo, bet ir gintarinius papuošalus, kuriuose būdavo išryškinamos gintaro savybės, pabrėžiant jo, kaip brangakmenio pranašumus.
D. Varkalis, dar dirbdamas laivų mechaniku, jau žinojo apie upeivių remonto dirbtuves. Girdėjo ir užuominas, kokie ten, toje užgriuvusiomis lubomis kalvėje, galėtų lobiai pūti. 1975 m. įsidrąsino nuo vartų ir užkaltos kalvės lentas nuplėšyti. Ir tiesiog apsalo aptikęs, kad čia lyg niekur nieko kėpsojo ir krosnis, ir dumplės, o ir kalvio įrankių apsčiai, nepaisant, kad dalį jų jau buvo "Dailės" kombinatas priglobęs.
"Aš dar nežinojau, kad atradau tikrą lobį su dar devynioliktojo amžiaus autentiškais įrankiais ir įranga. Nežinojau, ir kas visa tai paliko. Nedelsdamas įsiprašiau pas Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį, jau galvodamas, kad čia būtų galima įkurti kalvystės muziejų. A. Žalys mano radiniu susidomėjo, atvažiavome kartu visko apžiūrėti. Be jo pritarimo ir užtarimo šiandien mes Kalvystės muziejaus neturėtume", - pasakojo D. Varkalis.
Kalvystės muziejaus užuomazgos
Dar nieko apčiuopiamo neturint, oficialiai skelbti, kad šiose griuvenose bus Kalvystės muziejus, suprantama, neišėjo. Tuo labiau kad Klaipėdos valdžios prioritetas tuo metu buvo slapčia statomas Jūrų muziejus, dėl kurio rūpesčių pakako ir taip. Sovietmečiu tautodailininkai turėjo tokią privilegiją, kad jiems neatlygintinai būdavo skiriamos dirbtuvės. Taigi, su A. Žalio palaiminimu Katzkės kalvės liekanos su visu turtu jose buvo įformintos kaip D. Varkalio kūrybinės dirbtuvės.
Tuomet jau buvo žvalgomasi ir į Šaltkalvių g. 2-ąjį namą, kuriame prieškariu gyveno kita su kalvyste ir šaltkalvyste susijusi Grimmų šeima. O 1975 ir vėlesniais metais šiame name gyveno kelios šeimos. Taigi perspektyvoje šis namas turėjo virsti Kalvystės muziejaus ekspozicijų sale, taip 1992 m. ir įvyko. Bet reikėjo beveik 20 metų, kol Dionyzas tiesiogine žodžių prasme ant savo kupros į "kūrybines dirbtuves" sutempė "surūdijusius gelžgalius". Daug kam jie teatrodė metalo laužas, o D. Varkalis, besigilindamas į Klaipėdos krašto kalvystės tradicijas, jau žinojo jų tikrąją vertę.
Tiesa, buvo Klaipėdoje ir žmonių, išmanančių tokius dalykus. Jie Dionyzą už akių, o kartais ir tiesiai šviesiai apšaukdavo ir kapų plėšiku, ir patiklių žmonių, patikinčių jam relikvijas, mulkintoju. Tačiau D. Varkalis, nepaisydamas įžeidinėjimų, savo darbus žemaitiškai užsispyręs tęsė, vis didindamas "gelžgalių" krūvas. O per jas parėjo ir žinios, kaip Klaipėdos žmonės per kalvių dirbinius savo buitį tobulino ir puošė.
Gustavo Katzkės anūkas Horstas Katzkė (dešinėje) su žmona Liselote senelio kalvės 100-mečio proga 1995 metais buvo atvykęs į Klaipėdą. Šioje nuotraukoje - su Dionyzu Varkaliu, kuriam Horstas labai dėkingas už išsaugotą senelio atminimą. |
Kalvių sugebėjimų įvairovė
Šiandien Kalvystės muziejuje galima pamatyti iš Katzkės kalvės suneštus jo darbo įrankius, krosnį, dumples. Čia eksponuojamas ir iš Vilkyčių kapinių partemptas Katzkės gamintas kryžius. Išlikęs ir jo pirmasis kalvystės darbas - vizitinė kortelė - vėjarodis su kalvės įkūrimo metais - 1895. Kiti eksponatai į muziejų parkeliavo įvairiai. Dalis - ir iš buvusio Kraštotyros muziejaus. Pavyzdžiui, kamino nuo vėjo apsauga - vėjarodis ar stovas skėčiams.
Šių eksponatų "medžioklės" istorijos jau niekas nebežino, o ir nebėra kieno paklausti. Kamino apsauga-vėjarodis, sako, iš Erfurto parkeliavo. Bet kas ir kokiomis aplinkybėmis jį atgabeno, jau nežinia. Faktas tas, kad, kaip ir daug kas mūsų gyvenime nutinka gero ir įdomaus - begalinio žmonių smalsumo ir entuziazmo dėka. O auksinė palmės šakelė Kalvystės muziejaus sukūrimo atveju atitenka D. Varkaliui.
ANONSAS
Kitą pirmadienį įsisuksime į Šaltkalvių g. 2-ąjį namą, šiandieninį Kalvystės muziejų. Kas ir kokiu tikslu pastatė šį namą? Kas jame gyveno ir dirbo iki II pasaulinio karo?
Rašyti komentarą