Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (215)

2011-09-26 00:02

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien skaitytojus kviečiame toliau dairytis po Klaipėdos tarpukario uostus.

Žiemos uostas

Jau XIX amžiaus pirmojoje pusėje Danės uoste būdavo ankšta. Įvairiomis kalbomis keikdamosi laivų įgulos veltui gaišdavo laiką laukdamos eilės įplaukti į Danę. Turbūt ir tuomet galiojo sąvoka "Laikas - pinigai". 1855 metais Klaipėdos pirklių rūpesčiu Danės žiočių dešinėje, marių pakrantėje (dabartinės "Laivitės" teritorija), buvo pradėtas rausti baseinas naujam uostui. Gilinti baseiną trukdė akmenys, stigo lėšų. 1870 m. Klaipėdos uostą vėl parėmė valstybė. 1880 m. naujasis uostas buvo baigtas ir pavadintas Žiemos uostu, mat neužšaldavo ir čia laivai galėdavo švartuotis visus metus.

Istoriko Jono Tatorio surinktais duomenimis, šis uostas vienu metu galėdavo priimti 50-60 laivų. O laivyba vis intensyvėjo. 1911 m. pradėta rūpintis šį uostą plėsti. Bet sutrukdė karas. Kai 1923 m. Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos, šalies vyriausybė susirūpino uostu. Mat jis buvo labai svarbus žemės ūkio produktų eksportui. Ne tik dėl šios, bet ir daugelio kitų priežasčių 1925 m. visus Klaipėdos uostus Lietuvos valstybinė komisija perėmė į savo pavaldumą.

Žvejai su valtimis švartuodavosi natūraliuose uostukuose.

Suvokus, kad uostus reikia plėsti, Lietuva 1929 m. pasirašė sutartį su danų "Hojergaard &Schultz" firma. Pagal firmos projektą, šalia Žiemos uosto buvo numatyta iškasti naują baseiną. Šio projekto darbai buvo tęsiami iki pat 1939 m. aneksijos. Per tą laiką buvo nutiestos geležinkelio atšakos, betonuojamos krantinės laivams šlietis, rekonstruotas Žiemos uostas ir dar daugybė įvairių darbų atlikta. Iki 1938 m. Lietuva į Klaipėdos uostus investavo 31 milijoną litų. Reikia turėti omenyje, kad tuometinio lito vertė netolygi šiuolaikinei...

Žvejų uostai ir uosteliai

Žvejo profesija Klaipėdoje visais laikais buvo populiari. Apie tai ir šiandien tebeliudija Žvejų gatvė. O Vitės kvartale net trys gatvelės "dėvėjo" Žvejų pavadinimą. Istoriniuose šaltiniuose aptinkama, kad XVI a. tarp dabartinės Didžiosios Vandens ir Galinio Pylimo gatvių buvo žvejų kaimas. Manoma, kad šio kaimo žvejai laivus laikydavo Danės senvagėje.

Visi senieji žvejų uostai buvo natūralūs. Toks buvo ir Vitės žvejų uostas, vėliau vietą užleidęs pramoniniams statiniams. Pagal J. Tatorio surinktus duomenis, ilgiausiai užsilaikė Bomelio Vitės žvejų uostas prie marių. XX a. pradžioje pro šį uostą švyturio link bėgiais praskimbčiodavo miesto tramvajus.

O Smeltės žvejų uosteliai sunyko iki XX a. Tiesa, XX a. pirmojoje pusėje ten dar gyveno apie keturiasdešimt žvejų šeimų.

Klaipėdos uostuose sugyvendavo ir burlaiviai, ir garlaiviai.

Locmanų uostas

XVIII a. antrosios pusės planuose ties Didžiosios Vitės priemiesčiu, netoli marių, jau yra pažymėta grupė sodybų, kuriose gyveno locmanai bei jų vyresnieji. 1807 m. čia buvo pastatytas medinis stebėjimo bokštas. Iš jo varpo dūžiais buvo pranešama apie kiekvieną jūroje pasirodantį laivą.

Tuomet locmanų tarnyba dar neturėjo specialių laivų, nes nebuvo kur jų ir laikyti. Laivus pasitikdavo jiems įplaukus į protaką. O 1818 m. šalia Didžiosios Vitės žvejų uosto buvo įrengtas specialus nedidelis uostukas locmanų laivams.

XIX a. viduryje locmanų tarnyba įpareigojama pasitikti kiekvieną laivą iš reido. Tad Locmanų uoste nuolat pasirengę stovėdavo keli mediniai ir vienas metalo burlaivis. Locmanai pasitikti laivų plaukdavo ir keliomis irklinėmis valtimis. Vėliau uostuką "okupavo" krantinės. XX a. pradžios miesto planuose Locmanų uosto pėdsakai jau prašapo.

Kol nebuvo technikos, krovinius tekdavo tampyti taip.

Privačios ir bendrovių iniciatyvos

Tarpukariu, kaip ir dabartyje, prie Klaipėdos uostų plėtros prisidėdavo ir privatūs verslininkai, ir pačios įvairiausios organizacijos. Daug su įvairiose miesto tarnybose dirbusiu Juozu Zabielavičiumi bendravęs Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas Bernardas Aleknavičius papasakojo, kaip radosi konservų fabrikas "Žuvis" prie Žvejonės upelio.

"Buvo tokia Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugija. Joje susirinkę vyrai padūsaudavo, kad dažnai neturi kur dėti šviežios sugautos žuvies. Dabar jau nežinosi, kam į galvą atėjo statyti žuvies konservų fabriką. Įsteigė akcinę bendrovę "Žuvis", ir pastatas su visa reikalinga įranga buvo pastatytas. Viskas po ranka, čia pat marios ir jūra. Čia pat ir geležinkelio bėgiai pagamintiems konservams į Lietuvos gilumą išvežti. Visko gali būti, kad laivais produkcija keliaudavo ir į kitas šalis, o visus tuos ūkinius ir finansinius reikalus J. Zabielavičius tvarkydavo",- sakė B. Aleknavičius.

Interesų uoste turėjo ir "Lietūkis", ir "Maisto" bendrovė, mūrijusi pastatus veiklai ir iš Lietuvos laivais gabenusi žviegiančias kiaules, įvairius mėsos gaminius į svečias šalis.

Prie uostų plėtros ir infrastruktūros prisidėjo ir medienos fabrikai, ir ypač - celiuliozės fabrikas, palaikęs ryšius kone su visais pasaulio kontinentais, į kuriuos laivais gabendavo pagamintą popierių ir labai paklausų spiritą.

Taigi tarpukario Klaipėdos uostas buvo judrus ir gyvas. Į čia atplaukdavo ir išplaukdavo laivai iš pačių įvairiausių pasaulio valstybių. Beje, ir konkurencija, kaip ir dabartyje, buvo didelė. Ir daug lemdavo vietinių fabrikantų, pramonininkų interesai importuoti ar eksportuoti reikalingas prekes.

Interesų, susijusių su uosto darbu, turėjo ir Lietuvos gilumos biznieriai. Tiesa, prie uosto plėtros ir infrastruktūros finansiškai retas kuris dėdavosi, tačiau reikalingų krovinių laivus priviliodavo. Tad uostas su tuomet labai primityvius pajėgumu - palyginant su dabartimi - darbo turėjo nuolat. Ir daugelis klaipėdiečių šeimų vienaip ar kitaip buvo susijusios su uosto darbu. O tai lėmė, kad klaipėdiečiai ant savo stalų turėjo duonos su gerokai storesniu sluoksniu sviesto nei kitur Lietuvoje.