Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (219)

"Mūsų name teaugome vos trys vaikai - aš, 1949 metais gimęs Paulauskų Stasys ir 1950-aisiais gimusi mano sesė Janina. Bet kieme būdavo pilna vaikų, nes mūsų gretas papildydavo bendraamžiai iš namo, kuris stovėjo kieme priešais mūsiškį", - prisiminimais dalijosi Irena Samauskaitė-Urbonavičienė.

Kiemas buvo uždaras - su suoliukais, gėlynais, kuriuos daugiausiai prižiūrėdavo ir jais rūpinosi Girulskių šeimyna. Beaugančioms kiemo mergaitėms didelį įspūdį darė namo gyventoja vaikų stomatologė Meri Sluckaja. Pasak ponios Irenos, ją vaikai buvo išrinkę namo Mis, nors tuomet dar tokio termino nežinojo.

"Kai ji eidavo pro šalį, mes stengdavomės paliesti Mis sukneles ir sijonus, nes būdavome įsitikinusios, kad prisilietusios ir mes tokiomis pasipuošime", - pasakojo ji.

Malonus buvęs ir jos vyras, taip pat labai geras dantų specialistas Vladimiras Sluckis. Jis, praeidamas kiemu, visada pakalbindavo vaikus, paragindavo valytis dantukus. Na, o kai jie suskausdavo, kaimynas stomatologas niekada neliepdavo ryti nuskausminančių tablečių. Patardavo dantis skalauti medetkų nuoviru ar skaudančiu dantimi pakąsti gvazdikėlį,- skausmas numalsdavo.

Vaikams kieme būti ypač patikdavo vakarais, kai ant suoliukų sutūpdavo ir suaugusieji. Prasidėdavo namo "susirinkimas", kuriame būdavo pasmerkiamas koks pasigėręs kaimynas, aptariama, kas su kuo parėjo ar išėjo, pritariama arba atmetama...

Kieme kaimynai sutardavo, kada ryte kelsis. Jeigu žinodavo, kad į parduotuvę ketina atvežti cukraus ar miltų, tai nuspręsdavo eiles užsiimti 3-4 valandą nakties. Ir iš anksto sulygdavo, kaip pasidalins vaikais eilėse. Mat, kuo daugiau vaikų, tuo daugiau kilogramų miltų ar cukraus galėjai nusipirkti.

Liepų g. 5-ojo namo kiemo gėlynuose, puoselėjamuose Girulskių šeimynos, fotografuodavosi ir suaugę, ir vaikai.

Tas pat būdavo ir dėl duonos: "Mus pasiskirstydavo, su kuriuo kaimynu turėsime eiti talkininkauti. O kartais ir patys, slapčia nuo tėvų, eidame uždarbiauti eilėse. "Parsiduodavome" už kapeikas arba saldainius", - sakė Irena.

Bet dažniausiai tuos saldainius atstodavo duonos riekė, užbarstyta cukrumi ir kiek sudrėkinta. Vaikai, išsinešę tas riekutes, dalindavosi su tais, kurie neturėdavo ko išsinešti...

"Skurdžiai gyvenome. Kai kurie iš kaimynų ir bulvių lupenomis misdavo",- prisiminė Liepų 5-ojo namo gyventoja nuo vaikystės Irena.

Meri ir Vladimiras

Irenos užuominų apie namo Mis paskatinta, ieškojau Meri Sluckajos, daugelį metų remontavusios jaunųjų klaipėdiečių kartų dantukus, pėdsakų. Ir atradau. Meri ir Vladimiras Sluckiai, baigę mokslus Ukrainoje, dirbti buvo paskirti į Klaipėdą. Žinoma, kaip visiems jauniems specialistams, pirmiausiai reikėjo įsikurti.

Meri šiandien jau nebepamena, kas rekomendavo nuomoti kambarėlį pas Liepų 5-ojo namo gyventoją Jevgeniją Kogan.

"Su buto šeimininke mus skyrė didelis amžiaus gabalas, tad perdaug neatviraudavome. Man atrodo, kad ji buvo našlė. Vienas sūnus tuomet buvo studentas, kitas - jūreivis. Jevgenija pragyvenimui prisidurdavo nuomodama kambarėlį. Neilgai mes tame name gyvenome. Gal po metų išsikraustėme į mums, kaip jauniems specialistams paskirtą butą", - dalijosi prisiminimais Meri.

Kaip gerai, kad klaipėdiečiai sugalvodavo fotografuotis įvairiuose fonuose. Aleksandrai Samauskienei (kairėje) su kaimynėmis įsiamžinusus Liepų gatvėje galime sulyginti, kaip ji atrodė maždaug prieš 60 metų ir dabar.

Daugiau apie namo gyventojus ji nedaug ką galėjo papasakoti. Pamena, kad sveikindavosi su tame pačiame name gyvenusia Ana Pikus.

"Ji taip pat medikė, gal dėl to. O šiaip niekas mūsų daugiau nerišo, kaip ir su kitais namo gyventojais", - prisipažino M. Sluckaja. Ji visai neseniai baigė dirbti. Kai Meri pranešiau ją buvus vaikų išrinkta Liepų 5-ojo namo gražuole, ši labai nustebo: "Kodėl tokius man malonius dalykus aš tiktai dabar tesužinau",- apgailestavo Meri.

Namo bočeliai

Kazimiera ir Feliksas Einai į Liepų g. 5-ąjį namą atsikraustė gerokai vėliau nei čia jau spėjusios susigyventi kaimynų šeimos, bet iš karto tapo viso kiemo vaikų numylėtiniais.

"Mes juos taip ir vadinome - bočeliai, nes kai kuriems mūsų šie du žmonės buvo kur kas geresni ir artimesni nei mūsų nuosavi seneliai",- prisipažino Irena Samauskaitė-Urbonavičienė.

Nors patys išauginę šešis vaikus ir jau susilaukę anūkėlių, "nugnybdavo" nuo saviškių ir kiemo vaikams padalindavo ar namuose kepto pyrago gabalėlių ar ir užspaustą kuriame stalčiuje saldainių "paduškėlę" (būdavo tokios pagalvės formos "bombonkės", apibarstytos kakava) padovanodavo.

Ir apskritai, pasak Irenos, ši pora šilumą aplinkai spinduliuodavusi. O iš kur jos sėmėsi supratau, kai susiradau ir pakalbinau Kazimieros ir Felikso Einų pagranduką Algimantą, gimusį tolokai nuo Lietuvos - Šifelbeine Rytų Prūsijoje 1941 metų rugsėjo mėnesį. Jis saugo ir gimimo liudijimą su hitlerinės Vokietijos antspaudais. Tačiau pirmuosius žingsnius Algiukas žengė... 1942 m. birželio 6 d. Klaipėdos geležinkelio stotyje.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".