Besibaigiant karui, vakarinėje dalyje įgytam prekybos uostui atstatyti Maskvos valdžia įsakė atginti į Klaipėdą pigiausią darbo jėgą - karo belaisvius. Ir ne bet kokius, o visą buvusį vokiečių inžinerijos pulką - apie 1 200 žmonių. Jame buvo prityrę statybų inžinieriai, vidurinės grandies technikai, savo darbą išmanantys statybininkai. Jie sudarė atskirą NKVD žinybai priklausiusį Karo belaisvių bei internuotųjų asmenų lagerį Nr. 57.
GYVENTOJAI. Liepų g. 45-ajame name, pasak Valtrautės Elenos Viržins-Staigienės, pokariu gyveno daugiausiai vokiečių šeimos. Ir tik viena kita - lietuvių. Šioje nuotraukoje moteris įsiamžino su kaimynu Jurgiu Skvirbliu ir jo augintiniu Cezariu.
Belaisviai valė uostamiesčio gatves, suremontavo Prekybos uosto krantines, pergrindė bombų išraustas gatves. Žalias apdriskusias uniformas dėvėję vermachto kareiviai atkūrė ir miesto kanalizacijos sistemą, ir elektrinę, iškuopė epidemijomis grasinusias šiukšles. Belaisviai dirbo ir prieškariu veikusio dujų fabriko teritorijoje. Jų rankomis buvo sutvarkytas ir Liepų g. aštuoniakampis pastatas. Dirbo kaip įprasta vokiečiams - gerai, tvarkingai ir pritaikė statinį gyventi.
Valtrautės kūdikystė
Vis rečiau sutiksi klaipėdietį, mūsų mieste gimusį tarpukariu. Valtrautė Elena Viržins-Staigienė yra iš tų retų ekskliuzyvinių "egzempliorių". Pokariu ji kelerius metus gyveno Liepų gatvės 45-ajame name - minėtajame aštuoniakampyje.
Valtrautė Elena į pasaulį pasibeldė 1935 m. liepą. Kadangi mama Marija Viržins buvo nuolat gastroliuojanti Klaipėdos teatro artistė, tai dukrelei auginti ir prižiūrėti laiko neturėjo. Tėvo namie irgi nebūdavo - jis nuolat plukdydavo pačius įvairiausius krovinius baržomis tai Kuršių mariomis, tai Nemunu, o kartais ir Baltijos jūra.
Šermukšnių gatvėje nuosavame name gyvenusi nuo Dovilų kilusi močiutė jau augino anksčiau gimusią Valtrautės Elenos sesutę. Matyt, nei rankų, nei jėgų nepakako dar vienai naujagimei. Tad netrukus ši susirgo rachitu. Leisgyvę, iškrypusiomis kojomis, rankomis ir sąnariais Valtrautę Eleną atidavė į ligoninę su aiškiu apsisprendimu - netrukus tas angelėlis mėlynomis akimis iškeliaus į dangų.
Bet įvyko stebuklas - naujagimės aplankyti iš Agluonėnų atvyko giminaitis teisėjas Jurgis Brechtas. Jis nudardėjo į ligoninę bent pasižiūrėti mergaitės. Valtrautė Elena jį pakerėjo. J. Brechtas buvo jau brandaus amžiaus žmogus, kuriam įtėvio rolė nebelabai tiko. Apie atrastą mirčiai pasmerktą angelėlį jis papasakojo dukteriai Marijai Brechtaitei-Vytienei. Toji šeima kūdikį ir išsivežė namo, į Agluonėnus.
"Jurgis Brechtas, ištraukęs mane iš po mirties dalgio, rūpinosi manimi ir toliau. Tai jis samdė profesorių Ditrichą iš Karaliaučiaus. Šis atvykdavo kartą per savaitę ir sugebėjo mane išgydyti taip, kad ir dabar aš mintimis vis dėkoju tam Ditrichui, jog ir būdama jau pakankamai garbingo amžiaus neturiu ypatingų sąnarių problemų", - sakė ponia Valtrautė Elena.
Gyvenimo negandos
1952 m. ji J. Brechto pastangomis susitvarkiusi dokumentus kaip Elena Viržins (buvo saugiau be Valtrautės vardo) atvyko į gimtąjį miestą. Šio jau buvo gerokai apvalyti griuvėsių. Miesto gatvėse ji jau nebematė vokiečių belaisvių, tačiau sutikdavo nemažai vokiečių ar tiesiog šiai tautybei priskiriamų, bet to neafišuojančių žmonių.
Elena įstojo mokytis į paruošiamąją "Trinyčių" fabriko mokyklą.
"Čia mus mokė verpėjos, sukėjos, karšėjos, knatininkės darbų. Ir netrukus jau dirbau dvejininke. Bet tas darbas ir dėl naktinių pamainų man labai nepatiko. Kai sparną rėžti pradėjo statybos darbų vykdytojas Mikas Staigys iš tresto, visiškai nesispardžiau jo pasiūlymui tekėti. Netrukus susilaukiau ir sūnelio. Bet tą pačią dieną, kai jis gimė, pasimirė vyras. Aš su naujagimiu buvau ligoninėje, o vyrą atrado besėdintį prie stalo. Pakirto širdies smūgis. Sūnelis gyvą tėtį turėjo vos kelias valandas", - ir šitiek metų praėjus po išgyventų negandų apsiašarojo ponia Elena, vėl susigrąžinusi ir pirmąjį savo vardą Valtrautė.
Kadangi kūdikėlį auginti reikėjo, o nei nuosavo kampo, nei iš ko maitintis, rengtis nebuvo, jauna moteris vėl išvažiavo į Agluonėnus.
"Mano giminėje ne vienas dėl plaučių ligų yra iškeliavęs į Anapilį. Matyt, su genais ir sūneliui parėjo ši negalia", - atsiduso dabar jau garbingo amžiaus moteris, kurios kūdikėlis, susirgęs plaučių uždegimu, iškeliavo į dausas.
Valtrautė Elena kasdien lėkdavo ant vyro ir sūnaus kapų, laužė rankas. Artimieji matė jaunos moters kančias ir, sakydami, kad išsikraustysianti iš proto, tiesiog prispyrė ją važiuoti į Klaipėdą ir bandyti gyventi iš naujo. Moteris išvažiavo. Darbo rado maitinimo sistemoje - kioskuose, bufetuose, valgyklose.
Anonsas
Kitą pirmadienį skaitykite, kokie likimo vingiai Valtrautę Eleną ir kitas šeimas atvedė į Dujų fabriko pastatą. Kokias viltis puoselėjo žmonės, apsigyvenę šio namo butuose ir butukuose? Kaip Dujų fabriko statinių fragmentai tapo įsikūrusiųjų juose ir aplink juos pragyvenimo šaltiniu.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą