Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (231)

2012-02-13 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl žingsniuosime į Liepų gatvėje baigiantį sugriūti dujų fabriko, Klaipėdoje pradėjusio veikti 1861 m., pastatą.

Valtrautei Elenai Viržins-Staigienei vėl sugrįžus į Klaipėdą, laikai, kai atrastame tuščiame bute pasistatydavai lagaminą ir jis atstodavo buto orderį, seniai buvo užsibaigę. Buto ohohoho kiek metų reikėjo laukti.

Butą garantavo darbas

Valgyklų ir restoranų treste Valtrautė Elena buvo įrašyta į eilę butui gauti, bet bėgant metams ji judėjo ne į priekį, o atgal, nes gyvenamuoju plotu pirmiausiai aprūpindavo jaunuosius specialistus. O jų kasmet į trestą atvykdavo dešimtimis.

Kai prasidėjus kažkuriems metams Valtrautė pasidomėjo, kelinta dabar ji yra eilėje, ir sužinojo esanti "ntūkstantoji", moteriai trūko kantrybė. Nuėjo pas viršininką ir įteikė pareiškimą atleisti.

"Tumėnas dar bandė mane sulaikyti, teigdamas, kad esu puiki darbuotoja. Bet supratau, kad turiu nešdintis neatsigręždama, nes nuomotis kampą jau buvo atsibodę iki gyvo kaulo", - prisiminė moteris.

Tuomet darbų stygiaus nebūdavo. Tik štai - vienur turėjai perspektyvą gauti butą, o kitur - ne.

Viena pažįstama pašnabždėjo, kad statybos valdyboje kiemsargės ieško. Moteris ten ir nudrožė. Tiesiai pas viršininką. Šis, sužinojęs, kad ieškančioji darbo prieš tai triūsė maitinimo sistemoje, suabejojo, ar tiksiąs toks "nekilmingas" ir menkai apmokamas - 62 rubliai 50 kapeikų - darbas. Valtrautė Elena pareiškė, kad sutiktų dirbti ir už 30 rublių, jei tik skirtų butą.

"Turėsi tą butą", - pažadėjo viršininkas, bet iškėlė sąlygą, kad nepaleis ir tuomet, kai tą butą pagaliau skirs.

"Viršininkas pažadą tesėjo. Aš taip pat - septyniolika metų toje valdyboje dirbau kiemsarge. Bet užtat jau gyvenau ne nuomojamame, o taip trokštame savo bute" - sakė ji.

"AMERIKOS BALSAS". Skvirblių bute rinkdavosi kaimynai pasiklausyti "Amerikos balso" laidų per bene vienintelį namo radijo imtuvą "Record". Šioje nuotraukoje - prie Skvirblių imtuvo kaimynas Mikas Gunga.

Gyvenimas be nuosavo kampo

O iki tol Valtrautė buvo patyrusi visus nuomininkės vargus. Vienur - griežtas prisakymas šeštą valandą vakaro jau būti namie, kitur - šiukštu, nevirti, nekepti, dar kitur - gesinti šviesą tuomet, kada butų šeimininkas ar šeimininkė įsakys. Na, ir, aišku, draudimai drauges ar bičiulius kviesti į svečius. Tokias sąlygas keldavo beveik visi nuomavę butus.

Kai Valtrautė dirbo "Syriaus" valgykloje, bičiulei, triūsiančiai bufete prie aštuoniakampio, pasiguodė, kad norėtų apsigyventi pas tolerantiškesnius šeimininkus. Draugė tuoj pat sumojo, kad Valtrautė Elena galėtų prašytis pas neįgalųjį Miką Gungą, gyvenusį Liepų gatvės aštuoniakampyje. Senukas mielai sutiko priimti įnamę, nes jis gaudavo vos 12 rublių neįgalaus žmogaus išmoką, tad 30 rublių iš nuomininkės jam atrodė tarsi mana iš dangaus.

"Senukas sukosi, kaip sugebėdamas - šalia namų esančiame bufete padavėjoms padėdavo dėžes su prekėmis sunešti, staigiai ką suremontuoti. Tai bufetininkės jį pietumis pamaitindavo ar butelaičiu alaus pavaišindavo. Kartais ir rublį kitą įbrukdavo. Taip ir vertėsi mano šeimininkas, "biednas" kaip bažnyčios pelė", - prisiminė Valtrautė Elena.

Tiesa, tuose namuose ji tiek ir tebūdavo: anksti ryte jau bėgdavo į "Syrių", paskui - į kontorą meniu parnešti. "Syrius" - didelis, cechas po cecho pietaudavo. Trečią pietūs kaip ir pasibaigę, o jau pasiruošimas vakarienei. Taip ir lėkdavo kaip voverė rate, dirbdavo ir šeštadieniais.

"Namo sugrįždavau, galima sakyti, tik pernakvoti",- pasakojo kelerius metus Liepų g. 45-ajame name gyvenusi Valtrautė Elena.

Nepaisant nuolatinio lėkimo, vis dėl to stodavo ir atokvėpio valandėlės. Jos dažniausiai bėgdavo su kaimynais arba pas juos.

"Skvirbliai turėjo radiją "Rekord". Ko gero, vieninteliai visame name. Tai pas juos kaip ir klubas pasidarė. "Amerikos balso" laidų pasiklausyti ateidavo kaimynai Trakiai, mudu su Gunga. Jeigu kokia šventė, irgi krūvon susibėgdavome. Tikrai draugiškai gyvendavome. Na, o su vokiečių tautybės ar vokiečiams save priskiriančiais klaipėdiečiais irgi nesipykdavome, nors draugysčių didelių irgi nebūdavo", - pasakojo moteris.

BIČIULIAI. Nors name gyvenantys vokiečių tautybės kaimynai per daug į bičiulystes nesiveldavo, tačiau Valtrautė Elena buvo susidraugavusi su Gerda ir Herbertu Vithe. Nuotrauka daryta, prieš jiems 1960 m. išvažiuojant į Vokietiją.

Įsiminė "benkai"

Valtrautė Elena, paklausta, kokie buvę "koliziejaus" (taip aštuoniakampį vadina kai kurie klaipėdiečiai) butų interjerai, sakė nelabai ir prisimenanti, nes buvo gana skurdūs laikai, kai į tuos "interjerus" niekas labai nesigilino. Moteriai labai įstrigo tik "benkai" - kokliniai suolai šalia krosnių.

"Pakuri "pečių" pietums išsivirti, ir "benkai" įšyla. Taip malonu ant jų pasėdėti, o, jei reikia, ir rankšluosčius ar palaidines, marškinius džiovinti", - pasakojo moteris.

Ji prisiminė, kad pačias kronis puošė kokliai - ir ornamentuoti, ir su lipdiniais. Buvo ir paprasčiausių - lygių.

"Dažniausiai tie paprasti kokliai "benkuose" buvo sumūryti",- sakė ponia Valtrautė.

Anonsas

Kitą pirmadienį toliau dairysimės aštuoniakampiame dujų fabriko pastate, taip pat nukaksime ir į gretimą Liepų g. 47-ąjį namą, kuriame 1945 m. įsikūrė gausi Drunų šeima.