Daugelis Turgaus gatvės vaikų laisvą nuo pamokų ruošimo laiką leisdavo Jono bažnyčios griuvėsiuose. Ne išimtis buvo ir Jankauskiukai.
"Buvome įsigudrinę šokinėti per griuvėsių luitus. Tarp tų pačių luitų kurdavome laužus ir kepdavome bulves. Kartais ir žuvies "grilius" skrudindavome, kai Danės upėje prisigaudydavome žuvies. O jos iš tiesų būdavo gausu", - pasakojo vyriausiasis Jankauskų sūnus Kęstutis.
Paauglių fantaziją veikdavo ir griuvėsiuose besislepiantys lobiai. "Čia nuolat bažnyčios altoriaus vietoje "archeologinius kasinėjimus" atlikdavo pagyvenę žmonės. Rasdavo jie ką nors ar ne, nežinau. Mums kur kas labiau fantaziją žadindavo Jono kalnelio požemiai, kuriuos savo tėvų baimei mėgdavome tyrinėti. Juos baugindavo žinios apie panašiuose požemiuose susisprogdinusius Klaipėdos vaikus, kurie krapštydavo atrastus sprogmenis",- prisiminė jis.
JONO KALNELIS. Taip atrodė Jono kalnelis apie 1958 - 1960 metus. Saloje - irklavimo bazės daržinė.
Tėvų baimės nebuvo iš piršto laužtos. Visą Klaipėdą apie 1958 metus buvo sukrėtusi tragedija, ištikusi 4-ąją vidurinę. Sovietmečiu tiek moksleiviai, tiek studentai ir netgi pačių įvairiausių mokslinių tyrimų institutų profesoriai rudenį būdavo bildinami į kolūkius bulvių kasti. Tai štai tokiuose "kasinėjimuose" būrelis 4-osios vidurinės gal penktokų, gal šeštokų į bulvių lauką atsivežė prie "Trinyčių" tvekinio rastų sprogmenų. Čia turėjo būti "bandymų poligonas". Kol klasės auklėtoja buvo užsiėmusi su mergaitėmis, paaugliai pradėjo "tyrinėti" atsivežtą granatą. "Tyrinėjimų" pasekmės buvo tragiškos - šeši berniukai žuvo iš karto, o dar keli, praleidę metus gydymui ir reabilitacijai, vėliau toliau lankė mokyklą. Tik... kuris be rankos, kuris be kojos...
Tačiau ir tokie akivaizdūs perspėjimai paauglių fantazijos neaušino: tarsi patrakę lobių ieškotojai ne tik 4-osios vidurinės, bet ir kitų mokyklų moksleiviai keldavosi į Smiltynę būtent sprogmenų ieškoti vadinamojoje švedų tvirtovėje (dabar Jūrų muziejus). O kopose, visai greta bendrojo paplūdimio, - lėktuvų sprogmenų kiek širdis geidžia.
"Su jais geriausiai tvarkydavosi Mykolas Zavadskas iš gretimo kiemo. Kai padegdavom, iš pradžių pasirodydavo mėlyna liepsnelė, o paskui meti. Labai reikėdavo nepražiopsoti sviedimo momento, nes Klaipėdoje jau buvo dešimtys berniūkščių su nutrauktomis rankų plaštakomis... Mykolą, ačiū Dievui, apėjo nelaimė", - pasakojo K. Jankauskas.
Ieškodami sprogmenų Klaipėdos berniūkščiai rausdavosi ir senamiesčio griuvėsiuose. "Mums rūpėdavo ne patys sprogmenys, o jų parakas. Iš parako pasidarydavome raketų. O, kaip gražiai jos skriedavo per Turgaus gatvės 20-ojo namo paskutiniojo aukšto, kuriame gyvenome, langus", - ir dabar brandaus vyro balse tarsi suskambo nostalgijos gaidelė tiems patrakusios rizikos laikams.
KLASĖ. Skirtingai nuo pradinių klasių - po 30-40 moksleivių vienoje - abiturientų klasės likdavo nedidelės, nes daugelis "nubyrėdavo" užsidirbti stažą. "Nikitos Chruščiovo laikais mokyklose turėdavome įgyti kokią nors specialybę - audėjos, verpėjos, techniko, vairuotojo ir panašiai. O baigę mokyklas - trejus metus dirbti, kad įgytume stažo. Ir tik tuomet galėjai stoti į aukštąją mokyklą",- prisiminė K. Jankauskas, aiškindamas, kodėl tokia nedidelė abiturientų klasė. Mat daugelis pereidavo į vakarines mokyklas, kad dirbtų ir, negaišdami metų po mokyklos, užsidirbtų tą stažą, kuris buvo viena iš būtinų sąlygų stoti į institutus ar universitetą.
Išgelbėjo... tragedija
Kęstutis Jankauskas tuo metu, kai 4-ąją vidurinę mokyklą ištiko baisi tragedija, taip pat kasė bulves. Tik kitame kolūkyje. "Darbo jėga" - moksleiviukai - bulvių kasimo vajaus dienomis buvo apgyvendinti vieno kolūkiečio daržinėje ant šieno. Gal toje daržinėje, o gal kitoje smalsūs paaugliai aptiko kolūkiečio obuolių saugyklas. Kadangi tų obuolių buvo labai daug, mokinukai nusprendė, kad nieko čia tokio nenutiks, jei tų vaisių "pašienaus" į savo lagaminėlius - tėvams, draugams lauktuvių parveš. Jiems visai neatrodė, kad paprasčiausiai apsivogė. Apnakvyndinti moksleivius apsiėmusio kolūkiečio būta nuovokaus: prieš moksleiviams išvažiuojant, jis patikrino tuos lagaminėlius. Ir, žinoma, atsiėmė savąjį gerą...
"Kai jau ruošėmės išvažiuoti, kilnojame lagaminus, o jie tokie lengvi. Atidarome - ogi obuolių nebėr... Kolūkietis ir mūsų auklėtojai anglų kalbos mokytojai Lapienei apie vagystę pranešė", - pasakojo K. Jankauskas.
Ir visa klasė iš bulviakasio į mokyklą važiavo nerimaudami - kas jų laukia? O visa Daržų gatvė buvo prisikimšusi savų vaikų laukiančių tėvų - žinia apie nelaimę - susisprogdinusius moksleivius - labai gretai pasklido po Klaipėdą. Bet niekas nežinojo, kurios klasės mokiniai žuvo.
"Šita nelaimė išgelbėjo mūsų kailius. Tragedija "ištrynė" mūsų nedorumą. Tik klasės auklėtoja, gražioji mūsų anglų kalbos mokytoja, patarkavo kiek. Ir viskas tuo baigėsi. Manau, ne tragedijos akivaizdoje būtume skaudžiai nukentėję", - svarstė Kęstutis.
"VARLIKĖ". Ir pokarinės kartos jaunimas, šiuo atveju Kęstutis Jankauskas, įsigudrindavo dabintis "varlikėmis".
Anonsas
Kitą pirmadienį pasakosime apie Jankauskiukų ir jų draugų humanitarinius polinkius, pradedant rojaliais, smuikais, baigiant operete "Senis su geležiniu nykščiu"... Prašome atsiliepti kitas Turgaus g. 20-ajame name gyvenusias šeimas, jų palikuonis, turinčius ką papasakoti. Skambinti tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected]
Rašyti komentarą