Jame dar gyveno Mažonių, Bliūdžių, Nenortų, Karnišovų, Jomantų ir kitos šeimos. "Vakarų ekspresas" prašo atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis, galinčius pasidalinti ir savo šeimų istorijomis, ir gyvenimo Liepų g. 52-ąjame name prisiminimais. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. laiškus adresu [email protected]
Dar viena gyventoja
Šiandien Birutė Pratašienė, vertindama praeitį, sako: "Jeigu 1944 metais dėdė Juozas Starkus, kuris, ištrėmus tėvus, brolį ir sesę, mus su Aldona augino, nebūtų pasukęs vežimo, kuriuo bėgome į Vakarus ienų atgal, mudvi jau turbūt niekada nebebūtume pamačiusios nei mamos, 1956 metais grįžusios į Lietuvą, nei sesės Sigutės". Jos grįžo į Kauną. Pasitinkantieji, tarp kurių buvo ir Birutė su Broniumi, atvažiavę iš Klaipėdos, regėjo, kaip mama akimis ieško dvynių, nematytų nuo 1941-ųjų. Pasitiko ją nebe mergaitės, o subrendusios gražios ir netgi puošnios moterys.
Kai 1961 m. Pratašių šeimoje kilo klausimas apie tai, ar imtis atsakomybės priglausti Broniaus sesers dukterį, likusią visiška našlaite, Birutė, žinoma, tarėsi su savo išmintingąja mama Uršule Starkiene. Ši nedvejodama nė sekundės paskatino: "Jus su Aldona augino dėdė. Dabar tavo eilė atiduoti duoklę."
Taip Liepų gatvės 52-ojo namo bute atsirado dar viena gyventoja - aštuonerių metukų Reginutė, kuri lygiomis teisėmis augo kartu su Pratašių dukrele Jūrate. Jeigu Pratašiams kildavo kokių gyvenimiškų problemų, visada į pagalbą atskubėdavo kaimynai pedagogai Nenortos. Su jais siejo ypatingai artimi ir nuoširdūs ryšiai.
Partijos rykščių kirčiai
Gyvenimas namuose tekėjo viena vaga, o štai Pratašių darbovietėse buvo ir kitokių srovių, seklumų bei pavojų.
"Bronius visą gyvenimą nešiojo skausmą dėl kadaise išardytos šeimos, kančių, persekiojimų, kuriuos patyrė dėl to, kad buvo tremtinio sūnus. Būdavo, kad tas skausmas prasiverždavo pačiomis įvairiausiomis formomis. Kartą, apžiūrėdamas ligonį, jis jam kažką aiškino, o tas - "Govori po ruski" (kalbėk rusiškai). Bronius neištvėręs atkirto: "Sevodnia po ruski, zavtra po pruski" (šiandien rusiškai, rytoj - prūsiškai). To pakako, kad dėl savo žodžių buvo pakviestas aiškintis kur reikia.
O kiek man tekdavo aiškintis ir atgailauti. Nors didį skausmą, kaip ir Bronius, taip pat nešiojausi širdyje, bet buvau kur kas diplomatiškesnė. Kai Vaikų ligoninėje mane paskyrė skyriaus vedėja, tuoj pat prasidėjo agitacija stoti į partiją. Neišrėždavau stačiai, ką ir kaip galvoju. Išsisukinėjau, kad esu tremtinių vaikas, kad neturiu teisės teršti garbingų partijos gretų",- nuoširdžiai pasakojo tarpukario politiko, ministrų kabineto nario, visuomenės veikėjo Zigmo Starkaus, ištremto ir sušaudyto Sverdlovsko kalėjime, duktė Birutė.
Dirbdama ji stebėdavosi, kad Vaikų ligoninės skyriuje, kuriam ji vadovavo beveik trisdešimt metų, būtinai dirbo ir vis naujai išrenkamos ligoninės partijos sekretorės. Jų budrios akys pastebėdavo - tai B. Pratašienė nedalyvavo lenininėje talkoje, tai ji anksčiau pasišalino iš atviro partinio susirinkimo, kuriame buvo sprendžiamas langų paruošimo žiemai klausimas, tai kažkur kažkam kažką pasakė neigiamo apie sovietines jėgos struktūras. Ir kaskart - vis "ant kilimo". Jei ne pas enkavėdistus, tai pas vyriausiąjį gydytoją.
"Nepamenu, kad būčiau specialiai ignoravusi leninines talkas ar partinius susirinkimus. Tiesiog taip susiklostydavo, kad slaugydavau beviltiškus ligonėlius, nuo kurių negalėdavau atsitraukti. Ir šiandien mieste susitinku Kęstutį, kurį tada keturmetį per lenininę talką tiesiog išplėšiau mirčiai iš nagų. Taip pat buvo ir su Broniaus motina, kurią skubėjau slaugyti pasišalinusi iš partinio susirinkimo. Brangiausi darbo ir pastangų įvertinimai buvo vienos mamos bučinys į ranką, o kitos, parklupusios, bučinys į mano balto chalato padurką. Tai aukščiausi mano profesijos vertinimo sertifikatai, kurių nepasikabinsi ant sienos",- pasakojo p. Birutė.
Darėsi ankšta
Pratašių duktė Jūratė nusekė motinos pėdomis - pasirinko pediatrės kelią. Dar besimokydama Medicinos institute ji sutiko savo likimo skirtąjį - Klaudijų. Vestuves atšoko, žinoma, Klaipėdoje, tėvų bute. Čia jauni medikai Jūratė bei Klaudijus Šakniai ir apsigyveno.
BALTI CHALATAI. Bronius Pratašius daugelį metų dirbo Raudonojo Kryžiaus, o Birutė Pratašienė - Vaikų ligoninėse.
Į šį butą iš gimdymo namų buvo parsivežta ir jų dukrytė Mildutė. Kurį laiką, kol B. Pratašienės sesuo dvynė Aldona slaugė kitą seserį Sigutę, patyrusią dvigubos tremties "malonumus", pas Pratašius gyventi atvyko Birutės mama U. Starkienė.
Darėsi ankšta, tačiau anūkė ir proanūkė turėjo galimybių bendrauti su tokia išmintinga ir išsilavinusia Uršule.
Poliglotai
Sovietiniais metais mokyklose tikrai būdavo gerų pedagogų, diegusių užsienio kalbų žinias. Bet jos labai greitai išgaruodavo, nes taikyti jų praktikoje nebuvo nei kur, nei su kuo. Na, o Pratašių šeimoje žentas su uošviene pasikalbėdavo ir prancūziškai.
KELIAS. Pasirinktu gyvenimo keliu Birutė ir Bronius Pratašiai eiti viena kryptimi pradėjo nuo Medicinos instituto Kaune.
"Mano mama labai mylėjo Bronių. Kartais jie, kalbėdami prancūziškai, sudarydavo "frontą" prieš mane. "Aušros" gimnazijoje, o ir namuose vokietės guvernantės buvau mokoma vokiečių kalbos. Galiu sakyti, kad ja galiu kalbėti ir rašyti beveik kaip ir lietuviškai. Gyvenimas privertė išmokti rusų kalbą. O Bronius - tikras poliglotas, galėjo susikalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir lenkiškai, ir rusiškai. Tos kalbų žinios gyvenime labai pravertė", - sakė ponia Birutė.
Kai 1983 m. Liepų g. 52-asis namas buvo rengiamas kapitaliniam remontui, Pratašių šeimyna iš jo išsikraustė paskutinė. Nors šio namo gyventojai buvo iškeldinami į butus skirtingais adresais, tačiau Pratašių draugystė su kaimynų pedagogų Nenortų šeima nenutrūko.
ŠEIMA. Pratašiai augino dukrelę Jūratę ir jos pusserę Reginą, likusią visiška našlaite.
Anonsas
Kitą pirmadienį įžengsime į Irenos ir Vytauto Nenortų butą Liepų g. 52-ajame name. Kas šiuos du suvalkiečius atvijo į Klaipėdą? Kas buvo bendra Pratašių ir Nenortų šeimų gyvenime?
Rašyti komentarą