Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (264)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (264)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien keliausime į kitą prieškariu darbininkų kolonija vadinto kvartalo namą - Lelijų g. 9, kuriame pokariu gyveno Bronislavos ir Benedikto Jurčių šeimyna.

Šiandien šios šeimos atžalos plačiai pasklidusios pasaulyje: dvi anūkės gyvena ir dirba JAV, viena, pamilusi turką ir ištekėjusi - Stambule, anūkėlis - Fukokos universiteto Japonijoje profesorius.

Keturi vaikai

Dvidešimtmečiai Bronislava ir Benediktas Jurčiai, atvykę iš Kretingos rajono Auksodžių kaimo, šio namo antrajame aukšte apsigyveno 1949 m. Į Klaipėdą jie atvažiavo turėdami tikslą mokytis. Bet gyvenimas kiek pakoregavo jų planus, nes per tų pačių metų Kalėdas į pasaulį pasibeldė pirmagimė Birutė.

1952 m. gimė Sigitas, daugeliui klaipėdiečių dabar pažįstamas kaip brolis pranciškonas Benediktas, 1956-aisiais - Virginija, dar po metų - Edvardas, dabar gyvenantis Portlande (JAV). Tad teko atsidėti darbams, kad įstengtų auginti ir ant kojų pastatyti keturis vaikus.

B. Jurčys jau buvo spėjęs įgyti drabužių sukirpėjo specialybės įgūdžių, tad jo pirmoji darbo vieta buvo toje pačioje gatvėje įsikūrusio tankų dalinio siuvykloje, kuri buvo tiesiog priešais Jurčių gyvenamąjį namą. Vėliau pagarsėjęs kaip nepakartojamas drabužių sukirpėjas, B. Jurčys buvo pakviestas dirbti į Klaipėdos buitinį gyventojų aptarnavimo kombinatą "Dangė". Čia jis mokė jaunimą sukirpėjo meno.

"Pokario Klaipėdoje trūko amatininkų. Mieste tebuvo tik keli sukirpėjai, o gerų - dar mažiau. Mano tėtis buvo geriausias. Mūsų namuose labai dažnai lankydavosi žymūs jūrų kapitonai, armijos generolai, kunigai, aktoriai. Mums būdavo smagu žiūrėti į žirklėmis besidarbuojantį tėtį ir klausytis pokalbių apie viską, kas vyksta pasaulyje. Tuo metu mama paruošdavo vakarienę, po kurios prieš miegą smagiai klausydavome jos skaitomų pasakų",- sakė Sigitas Jurčys, dabar tituluojamas broliu pranciškonu Benediktu.

Jis ir brolis Edvardas pasuko "idėjų ir dvasinių vertybių keliu", o abi seserys pasirinko inžinerinius mokslus.

Ugdė pasitikėjimą žmonėmis

Dabar Portlande gyvenantis Edvardas Jurčys, paklaustas, kas yra įstrigę iš vaikystės Lelijų gatvėje, atsakė labai trumpai: "Man tas gyvenimo periodas nėra labai įsimintinas. Bet visam gyvenimui yra įsikirtęs žydinčių obelų ir gėlių kvapas."

Kur kas daugiau iš to gyvenimo periodo įsiminė penkeriais metais vyresnis Sigitas: "Beveik visi Gėlių kvartalo vaikai turėjome tuos pačius žaislus. Tėvai mums buvo nupirkę pedalais minamą mašiną. Vairuoti išmokome visi... Važiavome iš kambario į kambarį, o kieme laukdavome atvažiuojančio dėdės Pauliaus, vairuojančio nuosavą automobilį zimą. Būdavo džiaugsmas atsisėsti į blizgančią mažiną. Prisimenu į mūsų gatvę atvažiuojantį "žydelį", kuriam žmonės į vežimą sukraudavo skarmalus. Už tai jie gaudavo smulkių dovanėlių. Mano mamai įteikdavo spalvotų siuvinėjimo siūlų. Beje, visiems mūsų šeimos vaikams patiko siuvinėti. Tai mes ir darydavome ilgais žiemos vakarais.

Artimiausi mūsų namo kaimynai - karininkų šeimos, netoliese buvo įsikūręs svetingas čigonų taboras. Užklydę į jų kiemą klausydavomės dainų ir septynstygės gitaros improvizacijų. Jie netgi duodavo mums, vaikams, saulėgrąžų ir dar kažko paskanauti. Tos pažintys išugdė manyje pasitikėjimą žmonėmis, kuris liko gyvas iki šiol. Žmonės gyveno viltimi mylėti gyvenimą. Su tokiais man patikdavo susidraugauti. Įdomu tai, kad blogų dalykų paprasčiausiai neprisimenu."

Brolis Benediktas mokslus pradėjo Klaipėdos 4-osios vidurinės pradinėje mokykloje, kurios pastatas iki šiol yra išlikęs senojo turgaus aikštėje.

"Nuo namų iki mokyklos buvo toloka. Kartais važiuodavome autobusu. Man labiausiai patikdavo lėkti į mokyklą dviračiu. Po pamokų apvažiuodavau turgaus aikštę, senamiesčio griuvėsius, nuvažiuodavau prie statomos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios ir netgi į Melnragę. Visur virė darbai, kasdien vis atrasdavau kažką nauja. Tos netikėtos akimirkos mane pakylėdavo ir ugdė ne mažiau už pamokas mokykloje", - šiandien vaikystės potyrius vertina S. Jurčys.

Pirmasis berniukas - Dievui

"Ne kartą mama yra išsakiusi savo nuostatas: pirmasis berniukas - Dievui, antrasis - Tėvynei. Tikiu, kad ji išmeldė man pašaukimą kunigo tarnystei. O štai mano brolis Edis, kino kūrėjas ir fotografas, dabar Lietuvą myli ir ją garsina iš toli. 30 parodų Amerikoje, Europoje ir netgi Japonijoje. Pelnė keletą svarių apdovanojimų, išleido keletą gražių fotoalbumų. Manau, kad jo kelio pasirinkimui irgi turėjo įtakos mamos maldos", - klostė brolis Benediktas.

O štai Jurčių šeimos galvai religija ir tikėjimas nebuvo prioritetiniai.

"Kartais mūsų pokalbiai apie Dievo ilgesį netgi tapdavo konfliktiniai: matydamas prievartinės jėgos ir sovietų sistemos viešpatavimą, tėvas leisdavo sau tvirtinti, kad teisingumas yra tik iliuzija, nors Viešpats tikrai buvo įsikūnijęs jo sieloje",- apie bendravimą su tėvu pasakojo brolis Benediktas.

Nepaisant šeimos galvos svarstymų, Jurčių šeimoje buvo švenčiamos visos bažnytinės šventės.

Mokėsi švaros

Vaikystės prisiminimuose broliui Benediktui yra įsirėžusi ir miesto pirtis.

"Atrodo, kad ji buvo Rūtų gatvėje. Į ją visa mūsų šeima eidavo kas šeštadienį. Patys maloniausi prisiminimai. Šioje miesto dalyje gyveno labai daug sentikių, su kuriais kartą per savaitę susitikdavau pirtyje. Dar ir šiandien juos prisimenu kaip labai įspūdingus, mandagius vyrus baltais rūbais, ilgomis barzdomis. Labai daug ko iš jų išmokau. Pasakyčiau - netgi švaros, higienos taisyklių", - prisipažino brolis Benediktas.

Šiame kvartale daug kas augino kiaules, ypač tankų dalinyje, kuriame buvo didžiulė kiaulidė. Skirtingai nuo kaimynų, Jurčių šeimyna maisto atsargų nekaupdavo, naminių gyvulių neaugino - mėsos, daržovių, žuvies ir netgi vėžių parsiveždavo iš savo gimtųjų sodžių, o gardėsių atnešdavo pas tėvą ateinantys klientai. Beje, jie atnešdavo ir knygų, ir užsienio madų žurnalų.

Pasak pokalbininko, kvartalo gyventojai galvojo ne tik apie skrandį, bet ir grožį: "Žmonės mėgo auginti ir gėles. Jų tikrai bujojo labai daug, jų grožį ir kvapą prisimenu iki pat šiandien. Namai buvo atitverti tvoromis, o už jų - pirmiausia gėlės ir sodo medžiai. Tokį prisimenu ir namą, kuriame mes gyvenome iki 1964-ųjų."

Anonsas

Kitoje "Akvarelių" dalyje skaitykite apie Jurčių šeimos kaimynystę su tankų daliniu. Kuo kvartalo vaikus, viliojo marios? Kur išskrido Jurčių šeimos sūnūs bei dukros? 

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder