Po dviejų "viešnagės" savaičių pastate Salomėjos Nėries gatvėje, "iš kurio Sibiras matyti", Joną Vytautą paleido namo. Prieš atverdami duris enkavėdistai vaikinui pakišo popierių, kurį pasirašydamas jis turėjo įsipareigoti niekam niekada nepasakoti, ką šiame pastate patyrė ir matė.
Sugrįžęs namo Viršiliukas rado beraudančią mamą. "Tėvelį išvežė", - pranešė ji.
Kai NKVD rūmuose Viršilų šeimos galva, kaip ir sūnus prieš tai, buvo gerokai "atkaltas", jį perkėlė į raudonų plytų "rūmus" (šiandien čia yra įsikūręs Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas). Ona Viršilienė ten nešdavo maisto lauknešėlius, o vaikų pas tėvą neprileisdavo.
Antspaudų paženklinti
1952 m. spalį įvyko teismas. "Troika" nusprendė Stanislovui Viršilui skirti 25 metus nelaisvės. Posėdyje buvo pakviestas dalyvauti ir Jonas Vytautas Viršilas kaip galintis atpažinti tėvo rašyseną.
Tą pačią dieną, kai įvyko teismas, Viršilų pirmagimis Stasys buvo su "vilko bilietu" - liaudies priešo sūnus - todėl išmestas iš karininkų mokyklos. Šiuo ženklu daugelį metų buvo pažymėti visi Viršiliukai, anketose privalėję nurodyti esą liaudies priešo atžalos. Tai daryti reikėjo net tuomet, kai buvo nuvainikuotas Stalino kultas ir reabilituotos represijų aukos. Bet tik ne Stanislovas Viršilas.
Kai SSRS tautos sąlygiškai laisviau pradėjo kvėpuoti, Viršiliukams nuolat buvo užkertamas kelias ir į užsienį išvykti, ir į jūras išplaukti. Viską tai darė antspaudas "Nevyjezdnoj". Nežinau net kaip išversti. Gal - "neišleidžiamas išvažiuoti į užsienį". Buvo užkirstas kelias ir kai kurias profesijas aukštosiose mokyklose rinktis.
Išvežė Vorkuton
Viršilų šeima žinojo, kad Stanislovas nuteistas kalėti 25 metus. Kadangi Klaipėdos kalėjime lauknešėlių kaliniui nebepriimdavo, suprato, kad kažkur išvežė. Kad šeimos galva atsidūrė Vorkutoje, suprato tik tuomet, kai gavo pirmąjį laišką iš lagerio. Žinoma, jame nė žodžio apie būtį ir buitį, nes lagerinė cenzūra akylai peržiūrėdavo parašytus laiškus. Kaliniams buvo duodami nurodymai juos rašyti rusų kalba. Nesvarbu, kad daugelis čia atsidūrusiųjų ta kalba gal ir susikalbėdavo, bet rašyti nelabai kuris "įkirsdavo". Kadangi Vorkutos lageriuose jau buvo susidariusi lietuvių "kolonija", jos nariai vienas kitam padėdavo kuo galėdavo, tad kai kurie rašė laiškus už likimo draugus.
Viršilų atžalos dabar nežino, kaip tėvas sutiko žinią apie Stalino mirtį 1953 m. Tik prisimena jo pasakojimus, kaip nuo barakų langų nuėmė grotas, vartų neberakindavo. Tačiau niekas neskubėjo kalinių paleisti. Jie grįžimo namo laukė dar ilgus metus.
S. Viršilą paleido 1956-aisiais, kai Nikita Chruščiovas pradėjo Stalino kulto nuvainikavimo procesą.
Sugrįžimas
"Kai tėvas grįžo namo, mums net neatrodė, kad jis kur buvo išguitas", - sakė Jonas Vytautas Viršilas, tuo metu jau tarnavęs armijoje.
"Grįžome iš mokyklos, o už stalo sėdi kažkoks matytas žmogus. Turėjo kažkiek laiko praeiti, kol suvokiau, kad tai tėtis sugrįžo",- pasakojo Viršilų pagrandukas Petras.
Šeimos galva po lagerio negalėjo pretenduoti į jokias bent kiek aukštesnes pareigas. Įsidarbino Celiuliozės popieriaus kombinate garinio krano kūriku.
P. Viršilas pasakojo, kad šeimai tada buvo sunku verstis, tad Bronelė ir Petras būdavo išsiunčiami pas dėdę į kaimą, kad dviem burnom būtų mažiau.
Jonas Vytautas buvo įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju pašte. Jo viršininkai mašiną leido prie namų laikyti. Žmonėms reikėjo visko parsivežti ar nuvežti, o automobilių tada mieste buvo mažai.
"Taigi uždarbiavau "pro šalį", o uždirbtus rublius atiduodavau mamai", - sakė Jonas Vytautas.
Šeimos biudžetą papildydavo ir Viršilaitės. Žinoma, kol neišsilakiojo po mokslus, neištekėjo.
Iš Uchtos - į Leningradą
Kai Jonui Vytautui atėjo laikas armijon, jį išvežė į Komių respubliką. Tarnavo Uchtoje.
"Čia buvome atvežti gal septyni šimtai lietuvių. Ir nė vieno "švaraus" - visi represuotųjų ar miškų banditais vadintų tėvų vaikai. Skųstis tarnyba negaliu, nes dirbau su greitąja. Kai dieną važinėdavau, nieko nepastebėdavau. Miškai, miškai ir tiek. O štai naktimis, kai atokvėpio valandėlę sustodavau ant aukšto kalno, matydavau žiburiukų sankaupas. Tai švietė lagerių apsaugos šviesos, spingsulės barakų languose. Suskaičiavau net 53 lagerius", - pasakojo Viršiliukas.
Besiruošiant aukšto rango karininko vizitui į dalinį viršininkas Joną Vytautą paskyrė atvežti svečią.
"Buvo atlydys, keliai paskendę purve. Iš vakaro susidariau planą, kaip karininką atvežti taip, kad jis, atvykęs į dalinį, batų neišsipurvintų. Mano manevrai neliko nepastebėti. Svečias mane pasiėmė į Leningradą", - tarnybos detales minėjo J. V. Viršilas.
Leningrade Viršiliukas buvo paskirtas pulkininko asmeniniu vairuotoju ir susigyveno su savo viršininku.
"Kai jau artėjo tarnybos pabaiga, jis teiravosi, kur norėčiau dirbti grįžęs į Klaipėdą. Pasakiau, kad autobusų parke. O kaip tik ten viršininkavo pulkininko draugas. Grįžęs su rekomendacija tiesiai ir nuėjau pas tą viršininką. Jis siūlė dirbti taksistu, bet aš užsispyriau - noriu autobuso vairuotoju. Ir atpyliau dvidešimt metų, tik jau vėliau dvylikai metų buvau persėdęs į taksi",- pasakojo J. V. Viršilas.
Draugystė su pulkininku nenutrūko ir pasibaigus tarnybai, jis vėliau lankėsi ir jo namuose Leningrade.
Visi - Klaipėdoje
Klaipėdoje savo pėdsakus spaudė ir kiti Viršiliukai. Dabar jau šviesaus atminimo Morta daugelį metų dirbo medicinos sesute Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Bronė atsidėjo pedagogikai, Janinos pirma ir paskutinė darbo vieta buvo "Trinyčių" fabrikas, kuriame ji triūsė verpėja.
Viršilų pirmagimis Stasys didžiąją dalį gyvenimo dirbo statybininku montuotoju, o pagrandukas Petras, baigęs Kaliningrado technikos institutą, daug metų dirbo "Baltijos" laivų statykloje ir "Vakarų laivų remonto" įmonėje.
Visi Viršiliukai, susilaukę palikuonių ir, žinoma, anūkų tebegyvena Klaipėdoje. Adresai - įvairūs. Tačiau jie bet kada gali užsukti į savo tėvoniją - Lelijų g. 9 -ąjį namą, kuriame tebegyvena jų sesuo Bronė.
Anonsas
Kitą pirmadienį keliausime į Jurginų g. 2-ajį namą, kuriame gyveno Vaišvilų šeima.
Rašyti komentarą