Kai maždaug 1975-1977 metais, o ir vėliau lankydavausi bibliotekos renginiuose, kartais apimdavo keistas ir slogus jausmas: nors mano tėvai nebuvo ištremti, nekalėjo gulaguose, tačiau nuolat persekiojo baimė - ar nenutemps į požemius... Taigi, kai kuriose bibliotekos vakaronėse tas jausmas atsikartodavo, kai kas nors iš auditorijos imdavo ir pradėdavo kalbėti visiškai ne į partijos ir ideologijos mygiamą pūsti dūdą...
Tokie buvo keliami uždaviniai bibliotekoms sovietmečio laikotarpiu. Tačiau, nepaisydami miesto partijos komiteto ideologų (beje, tarp jų būta ir šviesaus proto asmenybių) priežiūros, "Glavlito", KGB budrių akių ir ausų, bibliotekininkai tiek šioje, tiek kitose miesto bibliotekose sugebėdavo rangytis, ir, prisidengdami tais pačiais ideologiniais partijos ir vyriausybės nutarimais, rengti ne tik Leonido Brežnevo trilogijos "Plėšiniai", "Atgimimas", "Mažoji žemė" aptarimus (tai, žinoma, buvo privalu), bet ir telkti šviesuomenę visai kitokio pobūdžio "vakaruškoms".
O jose buvo kalbama apie kitoniškos pakraipos literatūrą, analizuojami "buržuazinio meno" reiškiniai, minimos pačių įvairiausių Lietuvos rašytojų, menininkų, netriūbijusių sovietinės ideologijos dūdų, jubiliejinės datos.
Į tas "vakaruškas" ateidavo miesto šviesuomenė, įskaitant daugelio susitikimų sielą pedagogą Steponą Skeivį, Kraštotyros muziejaus bendradarbius Joną Tatorį, Bronę Elertienę, tebegaubiamą prieškarinės šlovės poetą Salį Šemerį, tapytoją Vaclovą Rimkų ir daugelį kitų.
Be abejo, dažnai diskusijos vykdavo ezopo kalba, prie kurių joks ideologas negalėjo prikibti, bet incidentų yra buvę. Kai kuriems "vakaruškų" dalyviams tekdavo ir Salomėjos Nėries gatvės pastato duris varstyti...
Darbuotojai
"Reikėtų išvardini visus darbuotojus arba nepaminėti nė vienos pavardės. Visi jie nusipelnė pagarbos, nes dirbo ir dirba be piniginės ar karjerinės motyvacijos. Kokią karjerą gali padaryti bibliotekoje? Tapti skyriaus vedėjo pavaduotoju? Atlyginimas padidėja pusšimčiu litų. Patapsi skyriaus vedėju - prisidės šimtinė. Ir viskas", - paklaustas apie ryškiausiai švietusius bibliotekininkus sakė šiandieninis bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.
Išties, koks gero darbo matas? Turbūt nuoširdumas bendraujant su skaitytojais, turbūt sielos virpėjimas imant į rankas knygą ir jaučiant jos vertę visai ne dėl piniginio jos vertės ekvivalento. Per tuos metus bibliotekoje dirbo kone tūkstantis žmonių. Ir kiekvienas čia paliko savo pėdsakus - sudarytose kartotekose, kataloguose. Bet pats brangiausias paliktas pėdsakas - skaitytojų širdyse ir širdelėse.
GYVENIMO DRAUGAI. Tarp knygų lentynų I. Simonaitytės bibliotekoje susipažino ir bibliotekininkė Irena su tapytoju Vaclovu Rimkumi. Nuo tada juos siejo ir profesiniai interesai, ir jausmai. O vėliau Ijie susituokė, ir darniai žingsniavo jiems skirtais gyvenimo keliais.
Publikuodama "Akvarelių" ciklą apie I. Simonaitytės biblioteką, susilaukiau laiškų iš buvusių skaitytojų, dabar gyvenančių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Rašo daugiausiai tie, kurie pažintį su knygų pasauliu pradėjo būdami 7-8 metų būtent šioje bibliotekoje. Ir koks svarbus buvęs bibliotekininkų vaidmuo sudominant, paskatinant ar paprasčiausiai patariant. Kai kurie parašiusieji teigė, kad bibliotekoje vykusieji vakarai, jubiliejinės vakaronės prilygdavo mišioms...
Laiškuose, deja, neminimi bibliotekininkių vardai ar pavardės. Tačiau jos savo erudicija, nuoširdumu tose tuomet vaikų, paauglių sielose yra pasėjusios gėrio sėklas. Ir, žinoma, - meilę ir pagarbą knygai.
Romanas - ne tik knyga
Kai prisimenu studijų metus, "išlenda" ir epizodėliai, kai į Vilniaus universiteto ar Martyno Mažvydo bibliotekas gana dažnai kulniuodavau ne dėl to, kad graužčiau karčias mokslų šaknis, o kad pašaudyčiau akimis į vyrukus, kuriems per atstumą jausdavau kažkokias simpatijas. Dėl įvairių priežasčių: susimąstymo ar liūdesio akyse, nieko nepastebėjimo aplink ar tiesiog paslaptingumo, kurį norėjosi įminti.
Pikantiškumo netrūko ir I. Simonaitytės bibliotekoje. J. Šikšnelis rėžė nė nemirktelėjęs: "Maluko eroje biblioteka mieste garsėjo gražiausiomis moterimis, kurių skaistybę akylai saugojo direktorius. Reikėtų pasakyti, kad tik kelioms tai pavyko. Tapytojas Edvardas Malinauskas - jaunas, aukštas ir iki šiol gražus, dažnai buvodavo pas bibliotekos gražuoles. Mes, vyrai, kurių tuomet bibliotekoje buvome du su puse, griežėme dantimis. Tačiau slapta vylėmės, kad gims aktų ciklas, bet Malinauskas nutapė tik Ievą Simonaitytę", - tapytojo romanus "susumavo" direktorius. Tačiau bibliotekoje mezgėsi ir tikri romanai, pasibaigdavę vedybomis.
Prašymas
Pabaigę "Akvarelių" ciklą apie Herkaus Manto g. 25-ąjį namą - I. Simonaitytės biblioteką - keliausime į Liepų g. 12-ąjį namą, kuriame šiandien veikia Laikrodžių muziejus. Po II pasaulinio karo šitame name kažkuriuo laikotarpiu buvo įsikūrę Pionierių namai. Labai prašytume atsiliepti klaipėdiečius, šiuose namuose lankiusius būrelius ir galinčius papasakoti, ką ir kieno vadovaujami čia veikdavo. Jeigu turite ką įdomaus papasakoti, rašykite el. p. adresu [email protected] arba skambinkite tel. 493435.
Bus daugiau.
Rašyti komentarą