Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (315)
Artimiausi jų kaimynai buvo Eugenijos ir Felikso Jonušų šeima.
Išsiskyrė iš kitų
"Mano tėvai, susituokę Skuode, į Klaipėdą atvažiavo 1948 metais bei apsigyveno toje pat mansardoje, kaip ir Balandžiai. Buvome artimiausi kaimynai", - pasakojo Valerija Jonušaitė Povilaitienė, Klaipėdos padangę išvydusi 1950 m.
Kai kiek paūgėjo, ji tapo G. Balandytės rašytų, režisuotų pjesių žiūrove.
"Gražina buvo pati gražiausia ir talentingiausia. Tai galėjai suvokti netgi nieko apie teatrą nenutuokdamas", - sakė V. Povilaitienė.
Ji pamena, kaip pro langą akimis lydėdavo išeinančią ar pareinančią Gražiną.
"Jos, kaip ir Balandienės, eisena buvo įspūdinga, išsiskirianti", - teigė ji.
Pasak p. Valerijos, Stanislava Balandienė tarp kitų kaimynų išsiskyrė ir inteligencija.
G. Balandytė dirbo ir medicinos sesute, ir aktore Klaipėdos dramos teatre, todėl jos gyvenimo "grafikai" buvo labai intensyvūs. Kadangi tuomet net telefonų nebuvo, "ryšininkų" vaidmenį atlikdavo Jonušų šeima.
"Gražina pas mus užbėgusi prašydavo jos mamai perduoti, kur išeinanti ar išvažiuojanti, kada grįš ir panašiai. Perduodavo ir įpareigojimus broliui. Kai ko pristigdavo - svogūnų ar druskos - Balandžiai galėjo užeiti pas mus. Arba mes pas juos. Žodžiu, kaimyniškai gražiai sutarėm",- prisiminė V. Povilaitienė.
Tad kažkokių, kaip dabar sakytume, socialinių barjerų dvarininkų šeima ir paprasti žmonės visai nejuto.
Dešinioji B. Burneikio ranka
Pradėjus Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybas visai šalia jų gyvenusi Jonušų šeima tapo tarsi dešinioji šviesaus atminimo kunigo Bronislovo Burneikio ranka.
"Tėvelis dirbo "Trinyčiuose", o mama buvo namų šeimininkė. Žiūrėk, nužergęs nuo motociklo su lopšeliu balno užskrenda į trečią mūsų namo aukštą ir prašo mamos arbatos išvirti, nes talkininkams parvežęs maišą "baronkų", - prisiminė p. Valerija.
Į bažnyčios statybas įsijungė visa Jonušų šeima. F. Jonušas, grįžęs po sunkios darbo "Trinyčiuose" dienos, eidavo dirbti į statybas. Jam B. Burneikis ir raktus nuo visokių sandėliukų patikėdavo. O kai bažnyčia jau buvo sumūryta, tai užnešdavo ir raktus nuo bažnyčios.
Jonušų vaikai - Valerija ir Romualdas - irgi neliko bažnyčios statybų nuošaly.
DVASININKIJA. Į bažnyčios pamatų šventinimo ceremoniją buvo suvažiavę dvasininkai ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos.
"Statybos prasidėjo nuo pelkių užpylimo. Sunkvežimis po sunkvežimio buvo vežamos žemės. O jose - akmenys, visokie gelžgaliai ir šiaip šiukšlės. Visų tų "priemaišų" iš žemių išrinkti buvo tupdomi ir suaugę, ir vaikai. Mes mieliausiai rankiodavome gelžgalius, kuriuos nunešdavome pas "žydą" (tokia "tarnyba", kurioje nebūtinai žydų tautybės žmonės už kapeikas surinkdavo kvepalų ir odekolono buteliukus, makulatūrą, skudurus. Daugiausia kapeikų būdavo mokama būtent už gelžgalius. - Aut. past.). Iš esmės visą laisvą laiką nuo pamokų, o tėvas - nuo darbo "Trinyčiuose", praleisdavome statybose. Veiklos ir darbų kiekvienam užtekdavo", - prisiminė V. Povilaitienė.
Raginimai nebuvo įkyrūs
Nors Jonušai buvo aktyvūs bažnyčios statybų talkininkai, tačiau pamaldumu nepasižymėjo.
"Burneikis kartais tėvų klausdavo, ar lankantys tuomet vienintelę Klaipėdoje bažnyčią Bokštų gatvėje. Tėvai nemeluodavo, sakydavo tiesą, kad nelakstą ten. Burneikis neįkyriai paragindavo: "Bent retkarčiais nueitumėte pasimelsti..." - sakė p. Valerija.
Kunigas neįkyriai ragindavo būti pamaldžius ir vaikus. Pastarieji jį apspisdavo ne tik statybose, nes savo paprastumu, žemaitišku humoru buvo pelnęs autoritetą.
Didysis sielvartas
Pasibaigus statyboms kareiviai bažnyčią apjuosė aukšta tvora, pro kurią jau nieko nesimatė.
"Vieną naktį kilo toks triukšmas, kad išsigandom labai, manėme, kad karas prasidėjo", - prisiminė G. Balandytė, V. Povilaitienė ir per kelis žingsnius tolėliau kitame Rumpiškės gatvės name gyvenusi Sigita Ivinskaitė.
Bažnyčios bokšto griauti tada suvažiavo turbūt visi Klaipėdos garnizone buvę tankai. Bokštas buvo apjuostas keliolika, o gal ir keliasdešimčia trosų, kuriuos traukdami tankai turėjo jį nugriauti.
"Mūsų buto langai buvo į Rumpiškės gatvę, o ne į bažnyčios pusę. Mano brolis Algirdas išlėkė į koridorių, pro kurio langą galėjo viską puikiai matyti. Jis džiūgavo, kad kareiviams nesisekė. Su bokštu jau kitą naktį susidorota jį išsprogdinus", - prisiminė G. Balandytė.
V. Povilaitienei, kuri bažnyčios griovimą irgi stebėjo pro tą patį langelį kaip ir A. Balandis, labiausiai įsiminė, kaip kareiviai "kariavo" su šventojo skulptūra.
"Niekaip jos įveikti negalėjo. O mums byrėjo ašaros", - sakė ji.
Kaip tada turėjo jaustis Balandžiukų "babcė", savo atlyginimą už vaikų priežiūrą aukojusi bažnyčios statybai? Kaip turėjo jaustis bene pusė Klaipėdos gyventojų, aukojusių bažnyčios statybai ir pasišventusiai dirbusių pagalbinius darbus ją statant?
ŠVENTINIMAS. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios pamatų šventinimo iškilmėse dalyvavo visa Jonušų šeima - mažoji Valerija, mamytė, tėvelis ir močiutė.
Anonsas
Rumpiškės g. 4-ajame name pokariu įsikūrė ir garsi prieškario Klaipėdos mados diktatorių (drabužių, batų modeliuotojų bei siuvėjų, batsiuvių ir pardavėjų) dinastijos atšaka - Petro Lekstučio šeima.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Rašyti komentarą