Namo mansardoje virė įdomus gyvenimas. Erika Borodkinienė - auksinių rankų moteris, atsidėjusi rankdarbiams. Jie, laikui bėgant, moteriai, kai buvo priimta į tautodailininkų gretas, tapo ir gyvenimo šaltiniu. Erika, apskritus metus siūdama ir siuvinėdama, laukdavo Jūros švenčių, kai su savo rankdarbiais užsiimdavo vietelę visai prie savo namo.
RANKDARBIAI. Štai tokius žavius pasijonius siūdavo ir siuvinėdavo Erika Borodkinienė.
"Daug kas mano rankdarbiais žavėdavosi, juos vartydavo, glostydavo, bet nuvildavo kaina - žmonėms ji atrodydavo per didelė. O užsieniečiai, dažniausiai vokiečiai, pirkdavo net nesiderėdami", - prisiminė tautodailininkė.
PARODA. Erika Barodkinienė (dešinėje) yra surengusi ir savo siūtų bei siuvinėtų drabužių parodas.
Na, o artėjant karnavalo valandai, Erika uždarydavo savo "kromelį" ir skubėdavo į mansardą, iš kurios - puikiausias Jūros šventės eisenos vaizdas. Dažnai jos stebėti į Borodkinų butą susirinkdavo ir svečių.
PALĖPĖ. Nenaudojamose palėpės patalpose Borodkinai įsirengė puikų svečių kambarį.
Žuvys anksčiau ir dabar
Kai su Genadijumi Borodkinu pradėjau kalbą apie jo žvejybą dar gyvenant Tiltų g. 2-ajame name, išgirdau tikrų tikriausią paskaitą apie žuvininkystę Kuršių mariose ir Danės upėje.
Prisiminusi, kaip tėvas parnešdavo Danėje sužvejotų lydekų ir mama jas iškepdavo, raukydavau nosį - atsiduodavo nafta. Tad nuo vaikystės aistros žvejybai užvaldyto Genadijaus paklausiau, kuo dabartinės ir anuometinės žuvys skirtųsi?
"Labiausiai mane piktina tai, kad Kuršių mariose, o ir pačioje Danėje baigia išnykti unguriai. Ir dėl to labai pykstu ant kinų. Jie sudarinėja sutartis su ispanais, portugalais supirkdami mažiukus unguriukus, kurie iš Saragoso jūros nebeparplaukia į Kuršių marias. Sykiu žlugdomas ir vokiečių bei olandų šeimų šimtmetes tradicijas turintis verslas - auginti ungurius. Tai jie darydavo ketverius metus. Kinai, supirkę mažiukus unguriukus, juos užauginti įsigudrino per... metus. Kažkodėl netenka girdėti ekspertų balso - kuo jie maitina tuos unguriukus? Įsivaizduoju, kad tai - viena chemija", - svarstė Genadijus.
Deja, jo prognozės labai liūdnos - ateis diena, kai mūsų platumose ungurių neliks visai. Užtat pasidžiaugė, kad mariose dabar gausu lašišų. Mat jos nuolat įžuvinamos.
"Ir mūsų lašišų nepalyginsi su norvegiškomis", - teigė klaipėdietis.
Nors Genadijus su Erika dabar gyvena visai prie Danės, nors ir tolokai nuo miesto centro, tačiau upėje žvejys aistruolis niekada nežvejoja.
"Matau, kokie srautai teršalų "suvaromi" iš sodų, iš Tauralaukio. Bijau net pagalvoti, kuo minta Danės žuvys", - prisipažino jis.
"Bet Danėje žydi vandens lelijos", - bandžiau prieštarauti įsitikinusi, kad šie augalai - vandens švarumo rodiklis.
Genadijus, ironiškai šyptelėjęs, mano "supratimą" išsklaidė: "Matydavau, kaip į Smiltelės upę sutekėdavo vos ne siera trenkiančios atliekos iš laivų statybos ir remonto įmonių. O Smiltelėje lyg niekur nieko žydėdavo lelijos. Paprasčiausiai jos mutavo, prisitaikė prie upelio užterštumo. Tas pat ir su Danės lelijomis", - teigė vyriškis.
Na, o kol gyveno Tiltų g. 2-ajame name, šeimai tikrai nestigdavo žuvies. Ir ne bet kokios - sterkų, ungurių. Dažnai keptomis marių gėrybėmis vaišindavo ir kaimynus.
UNGURIAI. Štai tokių ungurių Genadijus Borodkinas pagaudavo Kuršių mariose. Pasak jo, gali nutikti ir taip, kad unguriai mariose išnyks amžinai.
"Baltijos" gaisras sutelkė kaimynus
Borodkinai su siaubu prisimena "Baltijos" kino teatro gaisrą, kai kilo didelė grėsmė, kad jis persimes ir į jų gyvenamąjį namą.
"Kai pradėjo veržtis liepsnos liežuviai, gyventojus gaisrininkai išvesdino į kiemą kaip stovime. Tiesa, spėjau pasiimti dokumentus. Ir atsikvošėjau - bute liko mūsų katinas. Tuo labiau kad Evaldas pradėjo graudžiai verkti - kas nutiks Barsikui? Nepaisydama perspėjimų ir pavojų, sugrįžau jo išsinešti ir išsinešiau", - prisiminė Erika.
O Genadijus tuo metu kapstėsi su savo valtimi kitame miesto gale - prie Smiltelės. Mobiliųjų telefonų nebuvo.
"Gatvėje pasičiupau kažkokį žmogų su mašina ir išvažiavau Genadijui pranešti, kas mūsų name vyksta. Kai Tiltų gatve grįžinėjome atgal, matėme, kaip liepsnodamas įgriuvo kino teatro stogas, sukeldamas panašų vaizdą, tarsi būtų sprogusi atominė bomba. O vizualiai atrodė, kad įgriuvo mūsų namo stogas", - pasakojo E. Borodkinienė.
Nors Žvejų g. 1/Tiltų g. 2 namas ir nenukentėjo, tačiau baimių jo gyventojams gaisras buvo įvaręs nemažai. Ir ne tik baimių - smalkėmis gyventojų butai dvokė dar ilgai. O pirmosiomis po gaisro naktimis miegoti šio namo žmonės skirstėsi kas kur. Borodkinams prieglobstį pasiūlė kunigė Tamara Šmit, gyvenusi visai netoli - Tiltų g. 7-ajame name.
Na, o kai gaisras buvo nuslopintas, kaimynas Vytautas Karčiauskas išsinešė buteliuką - nervams apraminti.
"Gėrėme džiaugdamiesi, kad niekas nežuvo, kad netapome padegėliai", - pasakojo Borodkinai.
O aš galvojau, kad ne džiaugsmai suvienija kaimynus, o bendros patirtos bėdos.
Prašymas
Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimą, ir apie kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas [email protected]
Anonsas
1979 m. į šio namo butą parsikraustė jauni menininkai - Eugenija ir Vytautas Karčiauskai bei dar studijų metais Taline gimusi jų šešiametė dukrelė Jurga. Netrukus Karčiauskai susilaukė ir antrosios dukros - Lauros. Šiandien Jurga Karčiauskaitė-Lago ir Laura Karčiauskaitė-Potet taip pat mina menininkių kelius. O kaip jos augo Tiltų g. 2 name, kaip Karčiauskai ten gyveno, kaip ir kodėl buvo pasodintas ąžuolas šalia namo - atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite dabar jau antradieniais pasirodančiose "Akvarelėse".
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą