Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (326)

Už menininkų Eugenijos ir Vytauto Karčiauskų buto durų vyko daug įdomių dalykų. Karčiauskai, įsitraukę į savo nebaigiamus darbus, netrukus pradėjo užmiršti Talino pranašumus, geso ir Klaipėdos bei Estijos sostinės kultūrinio gyvenimo lyginimo atsikrausčius į uostamiestį patirtas šokas.

Eugenija augino dukreles, Vytautas intensyviai dirbdavo ir naktimis. Iš dirbtuvės S. Daukanto gatvėje grįždavo paryčiais (Jurgą nuvesti į mokyklą buvo jo pareiga), kai mieguisti miestelėnai jau kėblindavo į darbus. Ir, saulei tekant, jam tokia graži atrodydavo Klaipėda.

"Pareinu iki namų, o kieme pūpso kažkokie gelžgaliai, skardos, šiukšlės, kurių taip nekęsdavau. Kelis kartus surinkęs viską į krūvas, skambindavau į namų valdybą, kad išvežtų. Joje dirbo tikrai malonios moterys, į mano pranešimus reaguodavo. Bet tai sunkvežimio nėra, tai vairuotojas "pachmielnas", ir tos šiukšlės kažkieno "pastangomis" išspardytos vėl pasklisdavo kieme",- apie kasdienybę pasakojo V. Karčiauskas. Kuo virto tos šiukšlės ir gelžgaliai prasidėjus Atgimimui, truputį vėliau. O dabar apie Karčiausko kieme sodintą pirmąjį ąžuolą.

Ąžuolas Vasario 16-ajai

Buvo 1988-ieji, kai sovietinėje erdvėje jau sklandė "perestroikos" subrandintos priešinimosi režimui nuotaikos. Būtent rusiškoje spaudoje būdavo daug publicistikos, atidengiančios praeities istorines žaizdas ir nūdienos piktžaizdes. Nors Lietuvoje jau buvo įsikūręs ekologijos klubas "Žemyna", Kultūros fondas, dar keli židiniai, prie kurių būrėsi maištingoji Lietuvos inteligentijos dalis, tačiau tie židiniai dar neįsiliepsnojo taip, kad prie jų telktųsi minios bendraminčių. Ir Lietuvoje, bent jau išoriškai, atrodė pakankamai ramu.

Tik, artėjant Vasario 16-ajai, kuri, kaip visi žinome, buvo draudžiama švęsti, LTSR valdžios viršūnės sukruto lįsti į televiziją perspėti, kad net nebandytų pažymėti Lietuvos nepriklausomybės dienos. Mat 1988 m. buvo 70-osios metinės. Ir kuo daugiau buvo tų perspėjimų, tuo labiau V. Karčiauskui norėjosi kaip nors ypatingai tai paminėti. Ir jis ankstų rytą išlėkė į mišką ieškoti ąžuoliuko, kurį nusprendė pasodinti kieme.

Kai apie tai prisipažino žmonai, ši nuo tokios akcijos bandė atkalbėti - juk "supakuos"... Kur tu atkalbėsi žemaitį. Nulėkė pas kaimynus Baltiejus, "pasiskolino" jų sūnų Gediminą ir išsiruošė žemės rausti. Ir ką - jau bebaigiant "procedūrą" iš namo į kiemą parūkyti išėjo rusų tautybės kaimynas, atsargos karininkas.

ĄŽUOLAI. Karčiauskams ąžuolai - šventas dalykas. Bet ypatingomis progomis jie leidžia sau nuo sodintųjų kieme pasiraškyti lapų vainikams. Eugenijos ir Vytauto KARČIAUSKŲ archyvo nuotr.

"Šiaip jų šeima buvo nuoširdūs, puikūs žmonės. Bet štai Lietuvos statuso klausimu jie turėjo kitą nuomonę nei mes. Pamatęs, kas kieme vyksta, iškošė "Prokliatyje nacionalisty" (prakeikti nacionalistai)", - prisiminė V. Karčiauskas.

Reikėjo kažkaip išsisukti, ir ąžuolo sodintojas pradėjo suokti, kad tą medį kieme sodinąs karininko sūnaus grįžimo iš armijos garbei. "Tai kodėl nesodinai tuomet, kai jis grįžo?" - nepatikliai pasmalsavo. V. Karčiauskas, rangydamasis kaip išmanydamas, vis dėlto kaimyną įtikino: "Kai jis grįžo, žemė buvo įšalusi, be to, ne laikas sodinti. O šiandien visi dangaus ženklai rodo - pats tas."

Karininkas sušvelnėjo, patikėjo. Ir, matyt, tikrai dangaus ženklai buvo palankūs, nes ąžuoliukas, sodintas Vytauto ir Gedimino, prigijo, sulapojo ir dabar dabina akmeninę senamiesčio gatvelę ir, žinoma, Žvejų g. 1/Tiltų g. 2 namo kiemą.

Atsarginis Sąjūdžio štabas

Kai tądien V. Karčiauskas sodino ąžuolą, dar nežinojo, kad vos už kelių mėnesių jis bus vienas iš nedaugelio drąsuolių, nepabijojęs nueiti į pirmuosius Klaipėdoje besikuriančio Sąjūdžio posėdžius. O paskui, nebodamas grėsmių, darys tai, ką manė privaląs daryti.

Grėsmės tikrai buvo realios, todėl nieko nuostabaus, kad, regis, sąjūdiečiai buvo bendraminčiai, tačiau vieni kitų prisibijojo. Ir kartais jie rinkdavosi ne į Sąjūdžio būstinę Vežėjų g. 4, o Karčiauskų bute.

Čia E. Karčiauskienė per naktį siuvamąja birbino žalius raiščius su Gedimino stulpais pirmajam viešam sąjūdiečių pasirodymui Klaipėdos gatvėse 1988 m. liepą, kai suplevėsavo Ryčio Staselio laikoma Lietuvos trispalvė visai po Karčiauskų buto langais.

Tautiečiams už Atlanto

Šitame bute gimė ir ne vienos deklaracijos ar peticijos tekstas, pasisakymų mitinguose ir piketuose idėjos. Ko gero, čia užgimė ir idėja kreiptis į tautiečius už Atlanto palaikyti Lietuvos laisvės siekį. Tuo labiau, kad pasitaikė labai palanki proga - 1989 m. Lietuvos jachtos "Lietuva", "Dailė" ir "Audra" rengėsi žygiui per Atlantą.

Klaipėdos sąjūdininkai surašė kreipimąsi į tautiečius, po juo pasirašė vardais ir pavardėmis. Vytautas Karčiauskas iš nerūdijančio plieno pagamino 6 kapsules, į kurias buvo sukišti tie raštai. Trys didžiosios kapsulės legaliai buvo plukdomos Lietuvos jachtų, o dvi miniatiūrinės kontrabandiniu keliu buvo viena plukdoma, kita skraidinama tam atvejui, jeigu iš buriuotojų kuriame etape atimtų. Juk tebegaliojo Sovietų Sąjungos sienos, ir jas saugantys pareigūnai toli gražu nepritarė Lietuvos siekiams.

"O vieną kapsulę su tekstu ir sąjūdininkų parašais su Vytautu Plečkaičiu nunešėm saugoti į paštą. Čia ji kapsulė tebėra iki šiol, nes buvo pamesti seifo raktai. Apie šios kapsulės egzistavimą težinojome tik mudu. Irgi apsidraudėme: jeigu sąjūdininkai būtų suimti, o gal ir likviduoti - visokių minčių kildavo, - bus išsaugoti jų vardai", - apie atsargumo priemones pasakojo Vytautas.

Kapsulės pasiekė JAV

Ar kapsulių iš buriuotojų niekas neatėmė, pasiteiravau žygio per Atlantą dalyvio, "Lietuvos ryto" korespondento Gedimino Pilaičio.

"Nerūdijančio plieno kapsulę su Klaipėdos sąjūdininkų raštu prieš kelionę 1989 metų pavasarį asmeniškai gavau iš Dionyzo Varkalio. Įteikė emocingai su griežtais Sąjūdžio priesakais jachtai "Lietuva": perplukdyti ir perduoti adresatui - JAV lietuviams. Taip ir buvo padaryta.

Kapsulę įteikdami dar nežinojome, kad ją priėmęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininkas čikagiškis Valdas Adamkus už kelerių metų taps Lietuvos prezidentu. O tuomet jis pasveikimo žygeivius, nusifotografavo su "Lietuvos" ir kitų Atlantą perplaukusių jachtų įgulų buriuotojais, laikydamas tą plieno kapsulę", - prisiminė G. Pilaitis.

Be to, žurnalistas priminė ir ne tik Amerikos lietuvių, bet ir JAV valdžios reakcijas: "Per Atlantą plaukėme iškėlę kitų valstybių dar nepripažintą Trispalvę, o užsienio uostuose rodėme SSRS pasus, nes kitokių tuo metu dar nebuvo. Baltųjų rūmų atstovai mus vadino Lietuvos laisvės jūrininkais, tačiau jie diplomatiškai minėjo, esą žygį inspiravo ne tik lietuvių tautos valia, bet ir byrančios SSRS imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbta "perestroika".

Ryžtingesnė buvo Niujorko, Klyvlendo, antrąja lietuvių tėvyne pramintos Čikagos valdžia. Tuometis Čikagos meras Ričardas Deilis (Richard M. Daley), priminęs Baltijos šalių aneksiją, kurios JAV oficialiai niekada nepripažino, 1989 metų liepos 3 dieną netgi paskelbė Lietuvos laisvės diena. Deilis tada visus Čikagos gyventojus paragino ją švęsti, remti lietuvių kovą už laisvę", - pasakojo žurnalistas, nuo tos įspūdingos kelionės per Atlantą tapęs ir prisiekusiu buriuotoju.

Žodžiu, klaipėdiečių į JAV siųstos kapsulės taip pat atliko savo vaidmenį tautos laisvės siekime.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimus, ir kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas [email protected]

Anonsas

Kitą antradienį - kuo šio namo kieme Atgimimo laikotarpiu virto gelžgaliai ir šiukšlės, suneštos iš viso senamiesčio, ir kokia proga buvo pasodintas antrasis ąžuolas.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".