Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (327)

Menininkai Eugenija ir Vytautas Karčiauskai, įsitraukę į savo nebaigiamus profesinius darbus, nebuvo atsiskyrę nuo miesto bendruomenės. Jiems rūpėjo ir tvarka, ir švara ne tik savo kieme, bet ir Klaipėdos grožis, jaukumas.

"Medis" iš šiukšlių

Praėjusioje "Akvarelėje" jau užsiminėme, kaip iš dirbtuvės grįžtantį namo V. Karčiauską erzindavo gelžgaliai, įvairios šiukšlės. Savo namo kieme jis viską surinkdavo į krūvą ir kreipdavosi į butų tarnybą, kad išvežtų. Neveždavo, ir tie gelžgaliai vėl pasklisdavo po kiemą.

Jau prasidėjus Atgimimo bangoms, dėl eilinį kartą surinktų ir neišvežtų iš kiemo krūvų menininkas taip įdūko, kad, pasikvietęs kaimynų Baltiejų sūnų Gediminą, su kuriuo ir vasario 16-ąją ąžuolą sodino, suagitavo su draugais "prašukuoti" senamiestį ir tempti viską, kas gatvėse ir kiemuose voliojasi. Taip V. Karčiauskas sumanė atkreipti visuomenės ir miesto valdžios dėmesį į tai, kokiame šiukšlyne gyvename.

Paaugliai padirbėjo entuziastingai - V. Karčiauskui beliko partemptus gelžgalius ir skardas suvirinti į kompoziciją, primenančią medį. Į "parodos" atidarymą jis kvietė, ką tik galėjo - įskaitant ir butų ūkio tarnybos darbuotojas. Jos, pasak Vytauto, degė iš gėdos ir siūlėsi tuoj pat visą "parodą" išvežti. Bet nebūtų Karčiauskas žemaitis: dabar jau nebereikia, tegul pamato žmonės aplaidumą.

Į kiemą subildėjo ir žurnalistai "alternatyvaus meno" pasižiūrėti. Kai jau dėl suvilktų atliekų išvežimo pradėjo kištis ir miesto valdžios instancijos, Vytautas pagrasino: "Jus filmuoja ir fotografuoja..." Bet pats suprato - vaikiškas tas užsispyrimas. Kai "parodą" vis dėlto "uždarė", ir jos "eksponatai" buvo išvežti, Karčiauskai vėl dūmė miškan ieškoti ąžuoliuko, kurį ketino pasodinti vietoj to klaikaus "blėkų" medžio.

"GYVYBĖS MEDIS". Tiltų g. 2-ojo namo kieme 1989 metų balandį iš šiukšlių buvo suvirintas štai toks "Gyvybės medis". Jo vietoje vėliau buvo pasodintas ąžuoliukas.

Irgi prigijo

"Puikiai menu to antrojo ąžuoliuko sodinimo datą - 1989 metų balandžio 7-oji. Mat reikėjo ir kaimynų sutikimo, ir tuomet dar Vykdomojo komiteto leidimo. Tad teko rašyti raštą, o ant raštiško gauto leidimo - ir data. Bet kada ir bet kas gali to leidimo pareikalauti", - sakė V. Karčiauskas.

Antrojo ąžuolo sodinuko miške Karčiauskai labai ilgai ieškojo, nes Vytautas užsispyrė, kad jis negalįs būti bet koks - tik dvišakis, primenantis raidę "V", arba anglišką žodį "Victory", pergalę Lietuvos laisvės siekime, nors dar nežinojo, kad toji pergalė bus pasiekta jau už metų.

Ąžuoliuko paieškas puikiai mena ir Jurga Karčiauskaitė-Lago: "Į mišką tėvai vežėsi ir mane. Girdėjau, kaip jie abejojo, ar ir šis prigis "ant asfalto", šalia judrios gatvės... Viskas buvo taip paslaptinga…" Ypač todėl, kad Jurga buvo nuklausiusi senelio (mamos tėčio) gana piktą perspėjimą: "Pats lįsk nors ir į pragarą, bet šeimos pagailėk. Vaikai maži, kaip šitaip negalvoji? Aš žinau, kokios ilgos "jų" rankos. Atsidursit Sibire, galvą guldau."

"Man buvo neramu ne dėl to, kas vyko namuose, o dėl įstrigusių senelio žodžių - taip ir įsivaizduodavau vyrus su labai ilgomis rankomis… Tėvas vis kažką spausdindavo, kažką karpydavo, namai buvo pilni lietuviškos atributikos - vėliavėlių, ženkliukų, kaspinėlių - ir daug nepažįstamų žmonių. O mums su Laura buvo prisakyta - su nepažįstamais nekalbėti, drausdavo būti arti telefono, sakydavo: "Jis visko klauso." Man tai buvo kažkas panašaus į šunį, kurio niekada neturėjome: telefonas atrodė gyvas, viską girdintis… Tėtis stengėsi mums nieko nepasakoti ir mūsų niekur netraukti", - tokie Sąjūdžio laikų Jurgos prisiminimai.

Ir toji išvyka į mišką ąžuoliuko iškasti Jurgai įsiminė paslaptinga išimtimi, kai, nepaisydamas uošvio perspėjimų, dukrelę vis dėlto "įtraukė". Na, ir ką - dabar Klaipėdos senamiestis turi du tokius neįprastus miesto centrui medžius - ąžuolus.

Juos laistė, prižiūrėjo menininkų šeima. Na, o genėti, jau suaugusius ir sutvirtėjusius, miesto komunalininkai rūpinasi. Tik daug kas, nepraradęs ryšio su gamta, neatsistebi: kaip tiems ąžuolams ant asfalto ir "bruko" žemės syvų nepristinga…

ŠIUKŠLĖS. Iš viso senamiesčio sutemptos šiukšlės tapo "alternatyvaus meno" paroda.

Kaip menininkų bute apsigyveno ispanas

Nors Karčiauskai labai norėjo, kad Jurga, baigusi "balsinę", studijuoti važiuotų į Talino menų akademiją (gabių jos buvusių studentų Karčiauskų atžalos dėstytojai ten jau laukė), bet šioji užsispyrė - studijuos Vilniaus dailės akademijoje, kurioje jos niekas nelaukė. Įstojo ir baigė, o jau diplomuota kabinosi į madų industriją.

Galbūt šiandien ją tituluotume drabužių dizainere, o ne juvelyre. Tačiau viską perbraukė nesėkmingos vedybos. Ir Jurga su sūneliu Nojumi grįžo į Klaipėdą, pas tėvus. Jie jau buvo atidarę išsvajotą "Pėdos" galeriją, kurioje, gerai mokėdama kelias užsienio kalbas, talkino ir Jurga. Galeriją jau buvo atradę vokiečiai, skandinavai, anot Jurgos, per klaidą ir anglai, kitų tautybių atvykėliai, būriais plūstantys pirmiausiai apžiūrėti, o kartais ko patikusio ir įsigyti.

Sykį galerijos duris pravėrė juodbruvas vyriškis, kurį pasitiko pats galerijos šeimininkas V. Karčiauskas.

"Nors angliškai "kertu", bet matau, kad jo akys kažkodėl vis į Jurgą įsmeigtos, ir jis manęs visai nesiklauso. Tai aš ir sakiau jai, kad ateitų svečio pagloboti", - apie ispano Lino Lago pasirodymą Klaipėdos padangėje prisiminė  Vytautas.

O štai ką apie L. Lago atsiradimą jos gyvenime pasakoja pati Jurga:  "Lino" ispanų kalba reiškia augalą liną. Tik linai toje šalyje neauga. Vidiniu detektoriumi pajutau stiprios charizmos žmogų. Jis turėjo savo tapybos darbų katalogą. Supratau, kad susipažinau su genialiu menininku",- pirmuosius įspūdžius išvardino ji.

Tolesnį lietuvaitės ir ispano bendravimą lėmė Lino liepsningas charakteris: "Per savaitę, kol viešėjo Klaipėdoje, jis privertė mane būti viskuo - ne vien vertėja. Tėvas iš ryto atėjo aplankyti ir neteko žado: duris atidarė tas ispanas su prijuoste - kepė mano pusantrų metų Nojui blynus."

Vilniečiai...

Išvykdamas Lino pasakė: "Aš tuoj grįšiu." Paliko megztinį.

"Rašė be galo gražius, spontaniškus, žudomai erotiškus popierinius laiškus su piešiniais. Vaje, kokia grafika! O po pusmečio grįžo paprastai, buitiškai, vyriškai. Atėjo į jau mano namus (tėvai buvo išsikraustę į kaimą), nešinas kelioniniu krepšiu, ir pasakė: "Dabar aš čia gyvensiu. Ši lentyna bus mano." Susidėjo daiktus. Apsidairęs pareiškė: "Tau reikia skalbyklės ir automobilio." Per savaitę viską nupirko. Sėdėjau ausis suglaudusi.

Mano Nojus buvo įpratęs miegoti su manimi. Pastatėme lovelę šalia lovos, ir Lino per tarpą laikydavo jį už rankutės. Rytais guosdavosi, kad per naktį pirštai nutirpo. Taip jau kartu ir užauginome Nojų. O vedybų bijojau, prasitariau, kad nenorėčiau antrą kartą bandyti. Tai mano ispaną be galo užgavo. Atšovė: "O aš norėčiau." Jis - neminkšto charakterio, nesileido treniruojamas, keičiamas. Nors ramaus būdo, bet nuolat parodydavo mano vietą. Oi, kokios baisios kovos tarp mūsų plieksdavosi!" - prisiminė Jurga.

Vėliau, pasak jos, stojo sunkūs metai visomis prasmėmis. Lino jautėsi svetimas mieste, jam trūko parodų, koncertų, intelektualios kompanijos (jis atvyko iš didmiesčio, baigęs Madrido karališkąją dailės akademiją), ir jam nedideliame mieste buvo gana sudėtinga.

"Tad beveik visi mūsų pinigai tiesiogine prasme išlėkdavo į orą -  lėktuvų bilietams. Prasidėjo ginčai, ir mes turėjome rasti kompromisą", - pasakojo J. Karčiauskaitė-Lago.
Kompromisą rado - išvyko gyventi ir dirbti į Ispaniją. Šiuo metu Lino dirba Madride ir Niujorke, o gyvena… Vilniuje. "Atstumai dabar nieko nebereiškia", - paaiškino Jurga, dabar savo gyvenamąja vieta nurodanti taip pat Vilnių.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimą, ir kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas [email protected]

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".