Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (341)

Pasikapstykime po pokarinių Adomaičių šeimos gyvenimo vingius, kurie buvo ne tokie jau ir paprasti, badančiais erškėčiais apaugę.

PORA. Elena Valužytė ir Albinas Adomaitis, kuriuos suvedė studijos Klaipėdos mokytojų institute ir darbas Klaipėdos apskrities švietimo skyriuje, susituokė 1947 m.

Šeimos galva - Albinas Adomaitis - buvo kilęs nuo Panevėžio. Keturiems sūnums - dvynukams Albinui ir Gintarui, Sauliui ir Vygantui, žinoma, ir jų atžalėlėms, jis paliko savo sudėtingo gyvenimo vingių aprašymą. Čia kai kurias vietas iš jo pacituosiu. Tiesiog tai, kuo jau seniai, berašydama "Akvareles", buvau įsitikinusi: į Klaipėdą žmonės iš visos Lietuvos pokariu atbėgdavo ne tik darbo ieškoti, bet ir nuo budrių NKVD akių ir ausų slėptis. Ne išimtis buvo ir A. Adomaitis, 1940-1946 m. patyręs ir hitlerininkų, ir sovietų "lockas"…

Dėjosi prie sukilėlių

Taigi, keletas epizodų iš tos jo patirties.

"1940 m. pavasaris. Panevėžio berniukų gimnazijoje baigiau dvi reformuotas klases. Atostogos. Grįžtu į tėviškę, nuotaika gera. Bet ją sugadina radijo pranešimas apie sovietų įžengimą į Lietuvą. Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija. Rugsėjo viduryje nerimaudami renkamės į gimnaziją. O joje viskas pasikeitę: mokytojai, mokiniai, pamokos… Bet mes, mokiniai, viduje likome tie patys: vieningai traukiame uždraustą Lietuvos himną, per pamokas kartais mokytojus išgąsdindavome patriotiniais išsišokimais, dažnai nepagalvodami apie pasekmes, demonstratyviai lankėme jau uždraustas tikybos pamokas šv. Trejybės bažnyčioje. Ir pogrindinė veikla, pati jos pradžia. Ir pirmosios aukos",- gyvenimo aprašyme išpažįsta A. Adomaitis.

ELENA. Tokią tad Eleną Valužytę Albinui Adomaičiui savo vingiuotame kelyje, atvykus į Klaipėdą, buvo lemta sutikti.

Bet ir kai kurių klasės ar mokyklos draugų kvietimai į baugiuosius NKVD rūmus neatbaidė nuo veiklos Meno kuopoje, kurioje savo eilėraščius skaitydavo tuomet dešimtokas Paulius Drevinis. O kai likdavo dviese, jaunasis poetas kuopos bičiuliui patikėdavo ir eilėraščius apie jau gausių politinių kalinių, pasodintų už spygliuotų tvorų, jausmus.

O atėjus pavasariui, prasidėjo ir trėmimai. Kai kurie klasės draugai išdrįso ateiti palydėti klasės draugės A. Gineitytės, kuri su tėvais sunkvežimiu buvo išbildinta iš jaukių namų į geležinkelio stotyje formuojamą tremtinių ešeloną.

"Okupantai siautėjo, o mums tai buvo kraupios baimės, laukimo ir neaiškios vilties dienos", - po daugelio metų išpažino A. Adomaitis.

Kai prasidėjo karas ir pasklido žinia apie atkurtą nepriklausomos Lietuvos valdžią Kaune, A. Adomaitis dėjosi prie Naujamiesčio sukilėlių.

"Naivuoliai buvome galvodami, kad sugrįžo laisvė. Entuziazmas išblėso, kai sužinojome apie Kaune išvaikytą vyriausybę",- prisipažino jis.

1944 m. birželį gimnazijos mokytojų taryba A. Adomaitį, kaip ir kitus gimnazistus, pripažino baigusius gimnaziją, įteikė atestatus, pagal kuriuos pripažintas ir jaunesniojo mokytojo vardas su teise stoti į aukštąją mokyklą.

Bėgo nuo meškos…

Tačiau apie kokį mokslų tęsimą galėjo galvoti abiturientai, kai visai netrukus į Lietuvą vėl įžygiavo sovietų armija, o į Vakarus nutįso ilgiausios pabėgėlių voros.

Į jas pasinešė ir A. Adomaitis, tarp pabėgėlių sutikęs ir daug mokslo bei Meno kuopos draugų. Kai peržengė Lietuvos sieną, jauni, stiprūs pabėgėliai Rytprūsiuose buvo sustabdyti vokiečių ir pristatyti apkasų kasti. Ir toliau vaikinai jau buvo vokiečių "nuosavybė", kurią per Dancingą (Gdanską) varė į Helios iškyšulį. O jame - didžiulė vokiečių armijos koncentracija. Iš čia kariuomenė keliama į Bornholmo salą. Tušti laivai grįžta kelti kitų. Jau čia pat karo pabaiga.

1945 m. gegužės 6 ar 7 dieną į uostą atvaro ir apkasų kasėjus. Tačiau laivo taip ir nebesulaukia. Tik pasklido žinia, kad jį subombardavo sovietų lakūnai. Ilgas kelias pėsčiųjų kolonoje jau su sovietų konvojumi į lagerį Graudence.

"Vieną sekmadienį Graudenco bažnyčioje laikomos mišios specialiai mūsų lagerio lietuviams pabėgėliams. Didžiulė bažnyčia pilna jaunų vyrų. O, kaip galingai skambėjo "Pulkim ant kelių" ir kitos giesmės. Kaip karšta buvo mūsų malda", - prisiminė A. Adomaitis.

Bet po kelių dienų visi buvo išvežti į lagerį Gardine (Baltarusija), o po to - ilga kelionė į Rusiją, Komijos respublikos Uchtos lagerį. Čia pabėgėlius iš Lietuvos, Latvijos, Estijos pavadina "speckontingentu" ir išvaro į taigą tiesti kelių. O po darbų - tardymai: ką veikė vokiečių okupacijos metais, kaip atsidūrė Vokietijoje? A. Adomaitis prisipažino: "Išsimelavom..."

1946 m. gruodžio viduryje atvežė į Narvą Estijoje ir "padarė" sovietų kareiviais statybų batalione. A. Adomaitį, kaip dėl sveikatos netinkantį tarnybai, paleido. Išdavė popierių, kad kažkiek laiko praleido tarybinėje armijoje. Ir tas popierėlis kurį laiką sunkiai sugrįžusį į Lietuvą apsaugojo nuo persekiojimų.

Naujieji - gelžkelio stotyje

1947 m. A. Adomaitis pasitiko Panevėžio geležinkelio stotyje. Grįžti į tėviškę bijojo, mat Radviliškyje sutiktas mokytojas Grigas jaunuoliui pasakojo apie padėtį tėvynėje - išliko tie, kurie mėtė pėdas, slapstėsi, keitė gyvenamąsias vietas.

Mokytojo perspėjimus jis puikiai įsidėmėjo. Ir, sulaukęs naujųjų ryto, beldėsi į pažįstamų Panevėžyje buto duris. Geri tai buvo žmonės, nes padėjo gauti pasą ir "nesuterštą" karinį bilietą. Bet namo vaikinas negrįžo net tuomet, kai žuvo tėvas (per kaimyno laidotuves nušovė stribai).

Svarstė galimybę pasitraukti į miškus partizanauti. Bet dėl sveikatos ir kitų aplinkybių vis dėlto nusprendė laikytis mokytojo Grigo patarimų mėtyti pėdas. Ir patraukė į Klaipėdą, kur - jau buvo išsiaiškinęs - yra Mokytojų institutas. Gal pavyks įstoti, gal NKVD nesuuos jo praeities?

Nors jau buvo vasario pradžia, bet jaunuolį, kad ir pavėlavusį į mokslo metų pradžią, priėmė. Ir jam netgi pavyko įsidarbinti Klaipėdos apskrities švietimo skyriuje. Juk pokarinėje Klaipėdoje baigusių gimnaziją ir dar su nuoroda - jaunesnysis mokytojas - labai nedaug tebuvo.

Švietimo skyriuje dirbo ir Elena Valužytė. Ne tik bendradarbė, bet ir studijų Mokytojų institute draugė. Ak, tie pokario jaunimo "romanai" - visi išsiilgę ramaus gyvenimo, visiems reikia taikos ir, žinoma, meilės.

A. Adomaitis "užkuriom" parėjo į darnią Valužių šeimą, įsikūrusią Daržų gatvės 10-ajame name.

Valužiai iš Telšių į Klaipėdą atsikėlė todėl, kad šeimos galva buvo komandiruota į ištuštėjusį miestą kaip auksinių rankų dailidė.

Anonsas

Kaip sekėsi jaunai porai gyventi Daržų g. 10-ajame name? Dėl kokių priežasčių Albinas Adomaitis vėl dardėjo į Sibirą, kurio lageryje "pasitiko" ir Josifo Stalino mirtį, o po jos atgavo ir laisvę? Ir kaip joje pavyko iš naujo pritapti - skaitykite kitoje dalyje.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".