Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (40)

Savąjį gyvenamąjį namą jie praminė "kolchozu". Šis pavadinimas iš dalies atitiko gyvenimo būdo esmę - bendros virtuvės, prausyklos. Na, ir gyvenimas bendras. Kai kurios šeimos, Klaipėdoje įspaudusios ryškius pėdsakus, "kolchoze" susidraugavo visam gyvenimui - Elertai, Grincevičiai, Kancleriai, Monkai ir daugelis kitų.

Istorijos krislai

Salomėjos Neries gatvė buvo suplanuota vėlai - XIX a. antrojoje pusėje. Tuomet, kai jau buvo nutiesta geležinkelio linija Klaipėda-Karaliaučius, pastatyta geležinkelio stotis. XIX a. pb. buvo suplanuoti keli sklypai pietrytinėje pusėje. Juos įsigijo amatininkų ir pirklių susivienijimai, kurie XIX a. pb. - XX a. pr. pastatė amatininkų ir pirklių našlių prieglaudas.

Apie 1920-1923 m. buvo suplanuota ir likusioji gatvės dalis link geležinkelio stoties. Dabartinės S. Neries g. 6 sklypą tada įsigijo Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmai, kurie buvo įsikūrę Biržos pastate, stovėjusiame prie Danės tilto. Jie pastatė daugiabutį gyvenamą namą, skirtą nuomoti. Pastarasis šios organizacijos nuosavybe buvo iki 1944 m. Butus nuomojo valdininkai, prekybininkai. 1929-1944 m. čia buvo registruoti 6-10 gyventojų.

Manoma, kad pastatas gali būti statytas apie 1926 m. Jį projektavo Reissman ir Nixdorff projektavimo firma. Ji suprojektavo ir kitus šios gatvės pusės pastatus. Aukštingumu, stogo konstrukcija, pagrindinio fasado išraiškos priemonėmis (erkeriais, langų ritmu) pastatas buvo derintas su kaimyninio namo architektūra. Tačiau tai buvo atlikta naujomis priemonėmis, nekartojant XX a. pr. architektūros stiliaus. Nėra išlikusios ikikarinės namo fotografijos, kuriose būtų užfiksuotas visas pagrindinis fasadas, tačiau galima manyti, kad pastato architektūra išliko nepakitusi.

Šiame name pokario metais Klaipėdos dramos teatro aktoriai susibūrė į "kolchozą" vien todėl, kad galėtų prižiūrėti vieni kitų turtą, kuris galėjo dingti bemat dėl neįstiklintų langų

Kaip tvėrėsi "kolchozas"

Kai kūrėsi pokarinis Klaipėdos dramos teatras, suvažiavusiems čia dirbti aktoriams reikėjo kažkur apsigyventi. Butus galėjo išsirinkti pačius prabangiausius įvairiausiose Klaipėdos gatvėse. Daugelis namų dar nebuvo apgyventi. Tačiau buvo viena bėda - visi namai po karo audrų buvo be langų stiklų. O iš kur jų gauti, niekas neišmanė. S. Neries g. 6-asis namas irgi buvo bestiklis. Bet jame visiems aktoriams ir jų šeimoms pakako butų vienoje krūvoje. O "viena krūva" paprasčiau galėjo apsaugoti savo atsivežtą mantą nuo vagių.

"Tokia manta ir tebuvo: viena kita lova, patalynė, drabužiai. Bet pokariu ir tai buvo didelis turtas, kurį reikia saugoti. Tas ir nulėmė apsisprendimą gyventi "kolchoze",- sakė Dalia Kanclerytė

Baimę kelianti kaimynystė

Į Klaipėdą pokariu suvažiavę aktoriai, kaip ir daugelis kitų naujakurių tikėjosi, kad šiame mieste bus paprasčiau paslėpti savųjų biografijų "uodegas", kokio ilgio jos bebūtų. Kiekvienas jų turėjo ir kiekvieną drebino bet koks NKVD krustelėjimas. Likimo ironija - aktoriai, neištyrinėję, kas bus jų kaimynai, įsikūrė name pačioje NKVD pašonėje. S. Neries 6 namą nuo šios baisios "kontoros" teskyrė kiemo tvora. O viename aktorių "kolchozo" butų apsigyveno ir tos "kontoros" tarnautojas Fedotovas.

"Buvusi enkavedisto žmona jau gyveno su kitu, ramesniu vyriškiu, o mano tėvai vis prisimindavo ir prisimindavo išplaukusį į jūrą ir ten nuskendusį Fedotovą, kaip jis po namą šlaistydavosi su pistoletu, grasindamas savo pačią nudėti",- vaikystės prisiminimais dalijosi aktorių Vytauto Kanclerio ir Laimos Kerniūtės sūnus, dabar garsus Lietuvos mokslininkas fizikas, Nacionalinės premijos laureatas Žilvinas Kancleris.

D. Kanclerytė, į pasaulį atėjusi jau po Stalino mirties, neprisimena nei pasakojimų apie siautėjantį Fedotovą, nei baisios baimės atmosferos, gyvenant NKVD pašonėje. Ji nesiryžo patvirtinti šių eilučių autorės girdėtų, dabar jau amžinatilsį Laimos Kerniūtės praeities reminiscencijų. Pastaroji sakė, kad pokario metais, kai prasidėjo didieji žmonių vežimai į Sibirą, prie NKVD pastato nusidriekdavo didžiausios eilės arkliais pakinkytų vežimų. Ypač žiemos metu juose stirdavo žmonės, laukdami "kelialapių" į "šiltuosius kraštus".

Vytautas Kancleris, grįždamas iš vakarinių spektaklių, pasak L. Kerniūtės, parsivesdavo ne po vieną sustirusį žmogų pavalgydinti, išgerti puodelį kokios kmynų arbatos ir netgi apnakvinti iki aušros. L. Kerniūtė atvirai prisipažino, kad jai tokie sutuoktinio gestai nelabai patikdavę. Visų pirma- rizika dėl šeimos, kad nepradėtų tampyti dėl tremtin pasmerktų šelpimo. O antra - aktoriai patys gyveno baisiame skurde. Kanclerių šeimos "kalkuliatorius" buvo ponia Laima, galvojanti, kuo reikės misti, "inteligentų davinius" (pokario metais tai buvo pati svarbiausia produktų gavybos "arterija") suvalgydinus nepažįstamiems žmonėms.

Be to, kur kas praktiškesnė už savąjį gražuolį vyrą moteris baimindavosi, kad tie priglausti nakčiai žmonės gali ir apvogti geradarius. Tad širdyje "tratėdama" vis dėlto skandalų nepažįstamų žmonių akivaizdoje nekeldavusi - virdavo arbatas, tiesdavo guolius. "Baisus laikas buvo",- atsidusdavo istoriją paporinusi ponia Laima.

Ž. Kancleris, kuris už seserį vyresnis šešeriais metais, taip pat sakė nakvojančių jų namuose žmonių nepamenąs. Juk didieji vežimai buvo 1947- 1949 metais. Tai ką gali prisiminti geriausiu atveju dviejų metukų vaikas, užmigdytas kartu su vištomis?

O S. Neries 6-ojo namo kiemo vaikams toji kaimynystė su NKVD buvo nė motais. Tiesa, D.Kanclerytė prisiminė, kad tėvai buvo prisakę prie tos tvoros nesiartinti. Matyt, panašiai informuoti buvo ir kiti kiemo vaikai, nes žaisdami kamuolį jie rinkdavosi atokesnę nuo tvoros vietą.

"Bijodavome, kad, ginkdie, ten kamuolys neįskristų. Laikydavomės kuo toliau nuo tenai, nes ten kažkas yra pavojinga. Bet mes nežinojome - kas", - sakė Dalia.

O štai Žilvino perspėjimai neveikė. Jis sakė kartą su kiemo draugais įsidrąsinęs taip, kad net perlipo tą storą sieną, skiriančią nuo baugios "kontoros". Nieko ypatinga nenutiko, nieko ypatinga ir nepamatė. Tik dabar, jau subrendusio žmogaus protu, vertina matytą vaizdą: "Tarp to, kito, baugaus kiemo namų stovėjo dvi tvoros. Matyt, į tarp tų "tunelių" suvarydavo išvežamus žmones".

Kitą pirmadienį "Akvarelėse" tęsime pasakojimą apie Kanclerių šeimą, gyvenusią S. Neries 6-ojo namo aktorių "kolchoze". Juk Vytautas Kancleris ir Laima Kerniūtė-Kanclerienė - Klaipėdos Dramos teatro pokarinės epochos dalis. Kokius vaidmenis jie suvaidino, daugelis vyresniųjų klaipėdiečių pamena. O štai, - kokiomis sąnaudomis tie vaidmenys buvo kuriami, ir kiek už juos sumokėta ne materialine išraiška, daugelis net neįsivaizduojame. Tad Kanclerių vaikų padedami "šnipinėsime" aktorių šeimos buitį.

Gražina JUODYTĖ