Šiandien toliau dairysimės Salomėjos Nėries g. 6-ajame name, kuriame pokario metais gūžtas buvo susisukę Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Praėjusį pirmadienį pradėję "žvalgybą" aktorių Kanclerių šeimoje, šiandien ją tęsime.
"Mes gyvename gerai"
Kai žmonių prievartos TSRS struktūros pagaliau leido susirašinėti su į Vakarus pasitraukusiais giminaičiais, Laima Kerniūtė-Kanclerienė labai laukė laiškų iš brolio Algio bei sesers Gailės Kanadoje. Ir sulaukė. Ne tik laiškų, bet ir siuntinių. Su drabužėliais vaikams, su maistu. Tai skurdaus biudžeto aktorių šeimoje buvo didelė finansinė paspirtis.
Bet toji Laimos brolio ir sesers pagalba Kancleriams kėlė baimę: suuos enkavedistai, prasidės nemalonumai NKVD požemiuose. Esi šelpiamas, vadinasi, šnipas. Kokios viso to pasekmės, ji jau puikiai žinojo: Šventojoje sušaudytas dėdė, į Sibirą išvežta sesuo mokytoja Cicilija.
Kanclerių šeimoje yra išsaugotas dokumentas - LTSR prokuratūros atsakymas Kanclerienės mamai, taip pat aktorei Elenai Bindokaitei-Kernauskienei, kai ši kreipėsi sužinoti priežasčių, už ką jos broliui atimta gyvybė. Ir gavo atsakymą su labai keistomis formuluotėmis: "Atsakydamas į Jūsų skundą, kurį rašėte TSRS Aukščiausiajam teismui, pranešu, kad patikrinome Jūsų brolio Jono Bindoko s. Juozo bylą. Byloje įrodyta, jog vokiečių fašistinės okupacijos pradžioje 1941 m J. Bindokas buvo vadinamame "vietos komitete", kuris susiorganizavo Šventosios gyvenvietėje kovai su tarybinės valdžios aktyvistais, padėjo įgyvendinti fašistų okupacinį rėžimą, t. y. išdavė Tėvynę ir perėjo į priešo pusę. Už šį nusikaltimą karinis tribunolas 1945 m. J. Bindoką nuteisė pagrįstai" (kalba netaisyta - Red. past.). Atsakymą pasirašė LTSR prokuroro vyr. padėjėjas. Už tokius "nusikaltimus" buvo galima iššaudyti visus Lietuvos gyventojus...
 |
| Laima Kerniūtė-Kanclerienė nuo jaunystės buvo tvirto charakterio moteris, kuri siekė bent šeimyninio gyvenimo iliuzijos S. Nėries g. 6-ojo namo bute |
Taigi, L.Kerniūtė-Kanclerienė, išgyvenusi išsiskyrimą su artimaisiais, sėdo rašyti laiškų sesei ir broliui į Vakarus. Maudžiančia širdimi ir drebančia ranka ji išvedžiojo: "Mes gyvename gerai. Tad nesivarginkite siųsti siuntinių." O jie būtų taip pravertę, bet jau geriau alkani nei požemiuose lupami kaip grūšios su tikslu išgauti prisipažinimą, kad yra siuntiniais apmokami šnipai...
D. Kanclerytė pamena, kaip mama sielvartavo, kai kažkas nugvelbė "inteligentų davinį" - medžiagą sukniai. Tiesa, Dalia pamena ir labai puošnią mamą. Dabar ji nebegalėtų patikslinti, iš kur pas ją atsirado prabangi rudo aksomo suknia - tikėtina, kad iš tų siuntinių, kurių mama atsisakė, teigdama, kad gyvena gerai...
Virtualus pasaulis
Neseniai iš Kanados grįžusi D. Kanclerytė (ten ji, bendradarbiaudama su pranciškonais, kelis mėnesius rinko medžiagą būsimam filmui apie vienuolių veiklą, susijusią su Lietuva) sakė padariusi didelį atradimą
"Kanadoje gyvenančių lietuvių pamatų pamatas - šeima. Mano tėvų pamatų pamatas buvo teatras. Ten buvo jų tikrasis gyvenimas. Namai - tai vieta, kur gali permiegoti. Viskas reikšminga tik teatre. Viskas, kas trukdė teatrui, - namuose: sunki buitis, mūsų, vaikų, ligos, tarpusavio nesusipratimai. O teatre - polėkis, fantazijos, aistros, premjeros, baliai. Dabartiniais terminais tariant, tėvai gyveno virtualiajame pasaulyje",- sakė D. Kanclerytė.
Šiandien ji suvokia ir kitą dalyką - kaip tėvams turėjo būti sunku.
"Juk jie atėjo iš prieškario Lietuvos - su jos kultūros supratimu, su žmonių tarpusavio santykių tradicijomis, su prieškarinės Lietuvos vertybių samprata. Pokariu vyravo visai kiti kriterijai. O baisiausia - žmogus, matantis balta, privalėjo teigti, kad tai raudona. Man atrodo, kad dėl tos veidmainystės, nesutarimo su savo sielos ir aplinkos, prie kurios reikėjo taikytis, reikalavimais, aktoriai ir gėrė. Gerdami bandė malšinti vidinius klyksmus ir nesantaikas",- neslėpė vienos garsiausių Klaipėdoje aktorių šeimos duktė.
|
| D. Kanclerytė tiesiog svaigdavo iš laimės, kai galėdavo pasėdėti su tėčiu V. Kancleriu. Dėl repeticijų, spektaklių, mėnesiais trunkančių gastrolių po Lietuvos miestelius ir kaimus tokios svaiginančios akimirkos buvo labai retos |
Stebuklingi saldainiai
Tačiau sujauktų gyvenimo taisyklių sūkuryje vis dėlto būta ir nuostabių momentų. Nors Kancleriai savo vaikus augino teatro užkulisiuose, praktiškesnė ir žemiškesnė už savo vyrą L. Kerniūtė stengdavosi bent kiek kompensuoti to normalaus šeimyninio gyvenimo namuose stygių. Abiem Kancleriukams labai įsirėžė atmintin penktasis Dalios gimtadienis, kai ta proga palubėje atsirado penkių lempų šviestuvas, ant kurio buvo užkabintas iš popieriaus iškarpytas skaičius 5.
"Gyvenant skurde, tai buvo labai gražu", - vaikystės įspūdžiais džiaugiasi Dalia. Žinoma, labiausiai ji laukė dovanų. Stovėdama prie lango, ji suko galvą, ką padovanos geriausia vaikystės ir dabartinė draugė Violeta Monkutė (šiandien - Jusionienė). Ir pamatė Violetos mamą, grįžtančią iš miesto su "Varinio raitelio" šokoladinių saldainių dėžute rankose.
"Tai buvo "superinis" mūsų vaikystės skanėstas. Violetos tėvas jūrininkas, vėliau kapitonas, žinoma, uždirbdavo daugiau nei aktoriai. Tad tokią dovaną nupirkti jie galėjo sau leisti. Aš buvau devintam danguje tą dovaną gavus", - prisiminė Dalia.
Gimtadieniui ji rengėsi su draugėmis - Violeta, Ramune Grincevičiūte. Ir susirinkusiems svečiams - kaimynams Grincevičiams, Monkams, Elertams - bei tėvams parodė spektaklį apie našlaitę. Kaip paprastai būna, greitai dukros gimtadienis virto smagiu suaugusiųjų pasisėdėjimu su šokiais. Ypač didelis šokių mėgėjas Elertas "dirigavo", kokią muziką dėti.
Kitą pirmadienį tęsime žvalgybas po Kanclerių butą S. Nėries g. 6-ajame name.
Bus daugiau. Pradžia balandžio 23 d. Internetinės "Vakarų ekspreso" versijos www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje krūvoje gali rasti, paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą