Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (44)

Šiandien toliau dairysimės Salomėjos Nėries g. 6-ajame name, kuriame pokario metais gūžtas buvo susisukę Klaipėdos dramos teatro aktoriai.

Tačiau apie 1950-uosius "aktorių kolchozas" pamažu pradėjo irti. Artistų šeimos pradėjo išsikelti į geresnius butus. 1950 m. į šį namą atsikraustė Zofijos ir Algimanto Monkų šeima. Monkus, būsimasis kapitonas, tuomet dar tebebuvo Jūreivystės mokyklos kursantas.

Kaimynai

1950 m., artėjant žiemai, Monkai, gyvenę mediniame Medžiotojų gatvės name, kuriame bendra virtuve naudojosi net penkios šeimos, pradėjo nerimauti, ką jie darys žiemą su ką tik gimusia dukrele Audra, nes jų buto sienose žiojėjo plyšiai. Apie cementą jiems užlipdyti tegalėjo tik pasvajoti.

Kai tuo nerimu ponia Zofija pasidalijo su siuvėju, gyvenusiu S. Nėries gatvės name, šis prisiminė, kad viena rusų tautybės šeima nebenorinti gyventi "aktorių kolchoze", ir mielai kraustytųsi kur nors kitur. Monkienė tos informacijos nepraleido pro ausis. Kai susitiko su ta šeima, keistis butais suderėjo labai greitai ir sklandžiai.

Monkai name aptiko tuometinės Klaipėdos inteligentijos žiedą - aktorius Kanclerius, Elertus, muzikus Girčius, Daunorienę (jos duktė Danguolė taip pat tapo muzike, šiandien groja Muzikiniame teatre), Beinorienę. Namo gyventojų fantaziją ypač žadino kažkodėl Mura praminta balerina, kurios pavardė buvusi, berods Sandrauskaitė. Ir suaugusieji, ir vaikai, nutaikę progą, žvilgčiodavo pro jos buto langą, nes ten kaskart pamatydavo ką nors įdomaus.

Violeta Monkutė-Jusionienė, jau gimusi S. Nėries g. name, prisiminė ne kartą mačiusi elegantiškai besirengusią baleriną tįsančią ant sofos. O ant jos kaklo tarsi kokios kailinės apykaklės buvo apsivyniojusios Muros auginamos katės. O šiaip Mura dažnai pasipuošdavo lapės kailiu. Prie jos elegantiškų drabužių toji lapė labai pritikdavusi.

"Dėl tokių vaizdų mes alpdavome, nes balerinos buitis labai skyrėsi nuo kitų šio namo gyventojų. Fantaziją žadindavo ir liūdnas balerinos veidas", - prisiminė Violeta.

Kai Muros katės pastipdavo, jas palaidoti čia pat, kieme, būdavo namo vaikų priedermė.

"Laidodavome su visais ritualais - gedulinga eisena, kartais ir ašarojimais", - sakė Violeta.

Kadangi Mura paslapčia žavėjosi viso namo vaikai, tai turėjo ir labai realių pasekmių - balerina tapti svajojo Dalia Kanclerytė. "Bet ji tik svajojo, o aš pradėjau lankyti Muros baleto studiją", - patikslino Violeta. O Dalia prisipažino, kad savo vaikystės draugei labai pavydėdavo pūstų baltų sijonėlių ir ypač - puantų, su kuriais Violeta jau šokdavo ir per koncertus pionierių namų (jie tuomet buvo dabartinio Laikrodžių muziejaus pastate) scenoje.

Iš kur tie puantai atsirasdavo ant baleto studijos lankytojų kojų, Violeta negalėjo nurodyti. Turbūt Mura, kažkada laimėjusi baleto "Grand Prix" Paryžiuje (apie tai liudijo nuotrauka ant komodos jos bute) pokario metais nebuvo praradusi ryšių su baleto pasauliu. O galbūt tais puantais centralizuotai būdavo aprūpinami visi LTSR miestų ir miesčiukų pionierių namai.

Kapitonas

1951 metais baigęs Jūreivystės mokyklos kursantų pirmąją laidą, po trejų metų Algimantas Monkus jau buvo kapitonas. Ir bene pirmasis kapitonas LTSR laivyne su lietuviška pavarde. Karjerą pradėjęs vidutiniuose žvejybos traleriuose, vėliau stovėjo ant gelbėjimo laivo "Rambynas", plaukiojančiųjų bazių "Salomėja Nėris", "Žemaitė", "Privolžskas" kapitono tiltelių. Bene ilgiausiai - 18 metų - dirbo plaukiojančiojoje bazėje "Neva". Kai ši, jau suardžius laivyną, buvo varoma pjaustyti, nuskendo kažkur prie Danijos krantų. Tą įvykį parodžius per televiziją Zofija dūsaudama sutuoktiniui pasakiusi: "Tėvai, tavo pusė gyvenimo nuskendo..."

Jūreivio, o dar kapitono, profesija tuomet Lietuvoje buvo itin prestižinė. Ir ne vien dėl uždarbio. Dar ir dėl to, kad jūreiviai, tegul ir labai budrių akių prižiūrimi, turėdavo galimybių pasidairyti "supuvusiuose Vakaruose". Violeta Monkutė-Jusionienė prisiminė vaizdelį, kaip per uošvio tapytojo gimtadienį Vilniuje jame dalyvavęs tėvas buvo spiste apspistas pačių žymiausių to meto Lietuvos dailininkų:

"Visi tėvo pasakojimų apie viešnamius klausėsi išsižioję. O tėvas porino taip įsijautęs, tarsi pas prostitutes būtų bėgęs kaskart, kai tik užsienio šalyje apsilankydavo. Po raudonųjų žibintų kvartalus gal ir pasivaikščiodavo", - pasakojo Violeta.

"Paslapčia nuo politrukų tik pornofilmų pasižiūrėdavome", - prisipažino A. Monkus.

Šiaip jau kapitonas buvo gana atsargus. Prisiminė, kaip buvo pakviestas į NKVD išbandymui - toji įstaiga buvo atkapsčiusi, kad Čikagoje gyvena Monkaus brolis Vaclovas. Prieš išleisdami į plaukiojimus po kapitalistinius uostus, matyt, norėjo įsitikinti lojalumu sovietų valdžiai.

Enkavedistas ant stalo padėjo brolio adresą, telefoną. "Nori, paskambink. Nori, gausi kelialapį aplankyti brolį Čikagoje?", - gundė čekistas. A. Monkus suprato esąs "gaudomas" ir prisiekė jokio Vaclovo Monkaus nepažįstąs, pirmą kartą girdįs apie kažkokį brolį, gyvenantį Čikagoje. Matyt, toks kategoriškas atsakymas enkavedistą įtikino. A. Monkus su broliu susitiko tik 1990-aisiais.

Mokytis niekada nevėlu

Ponia Zofija visada troško mokslo. Iš Kretingos atvažiavusi į Klaipėdą dirbti, ji mokėsi vakarinėje. Ją baigė jau ištekėjusi. O paskui viena po kitos gimė dukrelės. Vyras - dažniausiai jūrose. Suktis teko vienai. Tad apie kokius mokslus galvoti nebuvo prasmės. Tačiau, kai dukrelės kiek ūgtelėjo, ji užsispyrė mokytis medicinos mokykloje ir baigė jau sulaukusi 38 metų - nebūtų žemaitė.

"Dar trisdešimt ketverius metus spėjau atidirbti ir greitojoje pagalboje", - kiek didžiuodamasi pabrėžė p. Zofija.

Na, o su kuo ir kaip draugavo Monkų šeima, kas tais laikais šiai šeimai žiemą atnešdavo tarsi nuo lysvės nuraškytų braškių, su kuo atostogaudavo ir linksmindavosi vasarą Palangos jūreivių namuose, o kartais ir šviesaus atminimo "Jūros" restorane, - kitą pirmadienį.

Retos laimės akimirkos, kai visa Monkų šeima būdavo kartu

Kai prie Danijos krantų nuskendo pjaustyti plukdoma plaukiojančioji bazė "Neva", Z. Monkienė sutuoktiniui pasakė: "Tėvai, tavo pusė gyvenimo nuskendo..."