Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (47)

Šįkart - ne apie tokias garsias kaip Kancleriai, Monkai, Juškevičiai šeimas, bet apie ne mažiau spalvingą gyvenimą patyrusią Bražų dinastiją.

Praradimai ir atradimai

Bražų šeima į Klaipėdą iš subombarduotų Šiaulių, kuriuose beveik viską prarado, atsikraustė 1945 m. Pradžioje apsigyveno Gėlių g. 2-ajame name. Ir buvo viso namo ponai. Bet Gėlių gatvė - tolokai nuo geležinkelio stoties. O ji buvo daugelio pokarinės Klaipėdos gyventojų išsigelbėjimas, kai, prisirinkus trofėjų iš vokiečių paliktų namų, keisti juos į maisto produktus buvo važiuojama į miestelius bei kaimus.

"Eidavom per namus rinkdami daiktus - šviestuvus, šaukštus, indus. Viską kraudavome į karutį, parsiridendavome namo, rūšiuodavome, paskui tvarkingai sudėliodavome į lagaminus. Ir su tuo pačiu karučiu - iki stoties", - vaikystės įspūdžius dėstė Karolis Bražas.

Bevažinėdami su tuo karučiu (kitokio transporto, išskyrus keliolika kariškių mašinų, ir nebuvo), Bražai ir nusižiūrėjo arčiau jos esantį namą S. Nėries gatvėje.

Beveik visos nuotraukos, iki šiol publikuotos "Akvarelėse", pasakojant apie S. Nėries g. 6-ojo namo gyventojus, buvo darytos Karolio ir Viktoro Bražų. O patys namo gyvenimo kronikininkai savo nuotraukų turi labai nedaug. Šioje - K. Bražas

"Nors į jį jau buvo pradėję kraustytis teatralai, tačiau namas tebebuvo be langų ir durų, krosnys išskaldytos. Pirmame aukšte niekas nenorėjo apsigyventi, nes jo butuose net grindų nebuvo. Juos sovietinės armijos kareiviai buvo pavertę arklidėmis. Kažkam, matyt, stigo malkų, tai grindis išlupo", - prisiminė ponas Karolis.

Kai šeimyna vis dėlto tokiame išlupinėtame būste ryžosi apsigyventi, patys ėjo į kitus namus grindų lentų lupti, susirado langus su stiklais. Įsikūrė. Šiandien Bražų buto patalpose veikia bankas.

Nors kviečiamiems atvykti gyventi į Klaipėdą žmonėms ir iš Lietuvos, ir iš "plačiosios tėvynės" buvo žadamos darbo vietos, tie darbai, deja, nesimėtė. Beveik visi atvykėliai buvo nukreipiami atstatyti miesto. Iš griuvėsių buvo renkamos plytos ir dedamos į krūvas. Deja, už sunkų ir alinantį darbą niekas atlyginimų nemokėjo. Tai buvo tiesiog prievolė. Užtat žmonės, geisdami gyventi, ir eidavo plėšti paliktų namų, kad surinktus daiktus galėtų keisti į maisto produktus. Bet tie lobiai greitai išseko.

K. Bražas prisiminė, kad toje vietoje, kur dabar stovi arka Danės skverelyje, berenkantys iš griuvėsių plytas aptiko visą dar neišgrobstytų gėrybių sandėlį. Apie tai sužinoję atvažiavo milicininkai, lobio vietą aptvėrė. Kelias valandas į kelis sunkvežimius buvo kraunamos gėrybės. Plytų krovikai varvino seiles į jas žiūrėdami. Ir skaičiavo, kiek lašinių palčių, duonos kepalų už tuos daiktus būtų gavę. Tie trofėjai turbūt ir virto maisto produktais, tik ne plytų krovikų, o milicininkų namuose...

Bandymas tapti aktoriumi

Kai Klaipėdoje pokariu besikuriantis muzikinis teatras paskelbė konkursą aktoriams, į jį subildėjo beveik visas uostamiestis - tiek tų "civiliokų" ir tebuvo. Viliojo ne tik perspektyvos scenoje karaliauti, bet ir tikimybė, jog tai bus darbas, už kurį galbūt mokės. Žinoma, išbandyti laimės nudundėjo ir visa Bražų "familija". Konkursą įveikė tik kiek vyresnis Karolio brolis Viktoras.

"Jis buvo drąsesnis, labiau savimi pasitikėjo. O aš - nedrąsus keturiolikmetis. Suvaidinti turėjau žmogų, kuris namo pareina girtas, trenkia ant stalo butelį, prisipila "čerką", bet, užuot ją išgėręs, užmiega. Jau vien nuo užuolaidos scenoje atsiskleidimo garso man kojas pakirto. Ir ką aš galėjau suvaidinti, kai pats nei gėriau, nei rūkiau, o ir mūsų gyvenamoje aplinkoje girtų kompanijų dar nebuvau matęs. Sužlugau su ta vaidyba", - prisipažino ponas Karolis.

S. Nėries 6-ajame name praėjo ir būsimojo karo lakūno Romaldo Bražo (kairėje) vaikystė. Jo parvykimai į Klaipėdą iš tarnystės vietos Vapniarkoje (Ukarina) būdavo įvykis

Bet kažkas iš gailestingųjų aktorių kaimynų Karoliui patarė išbandyti kitą "amplua" - trūko šokėjų vyrų. Tame konkurse Karolio "neišbrokijo". Priėmė. Bet tas laimėjimas K. Bražui greitai apkarto.

"Įsivaizduokit, į teatrą ateini kokią devintą ryto, prasideda teorinės pamokos, paskui - trenažas. Visą dieną duodiesi kilnodamas kojas. Vakare - spektaklis. Jame tu, žinoma, esi tik kitų, geriau už tave šokančiųjų, fonas. Namo grįžti naktį, visiškai išsekęs. O nuo ryto - vėl viskas iš naujo. Be poilsio dienų. Nes spektakliai vykdavo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais", - ir šiandien "balerūno" karjerą prisiminęs purtosi ponas Karolis.

Baleto šokėjo ateitis jo nė kiek neviliojo ir dėl to, kad į poras "davė" sunkoką mergiotę. Kai jis pradėjo verkšlenti, jog sunku ją kilnoti, porininkę paskyrė pokario metais pačiam garsiausiam Klaipėdoje "balerūnui" - Aleksandrui Alchimavičiui. Nepaisant tokios nuolaidos, K. Bražas po metų katorgos "balerūno" kailyje, nusprendęs, kad reikia baigti vidurinę, iš teatro vis tiek pabėgo.

Arčiau ir toliau teatro

Bražų šeima vis tiek buvo arti teatro - brolis Viktoras, kad ir ne pagrindinių vaidmenų atlikėjas, buvo artistas. Jis yra įėjęs į teatro istoriją kaip pirmojo pokarinio spektaklio "Eglė žalčių karalienė" Ąžuolo vaidmens atlikėjas. Tėvas Antanas buvo teatro kontrolierius. Iš Bražų tik mama Elzė, besirūpinusi keturiais savo vyrais - sutuoktiniu Antanu ir trimis sūnumis - liko teatro nuošalėje.

Trečiasis sūnus Romaldas buvo apsisprendęs tapti karo lakūnu. Daug kas iš pokario vaikų rinkdavosi militarizuotas profesijas vien todėl, kad tose mokyklose jie būdavo aprūpinami ir pastoge, ir maistu, ir apranga. Tai būdavo didelė paspirtis ypač didesnėse šeimose augantiems. Bet mokslai tose militarizuotose mokyklose turėjo didelį minusą - nebuvo galimybės gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Romaldas įstojo į Rygos institutą, kuriame, studijuodamas neakivaizdžiai, įgijo elektriko inžinieriaus specialybę. Ji ir padėjo lakūnui grįžti į Lietuvą. Žmoną nusižiūrėjo S. Nėries 6-ajame name. Tai buvo kaimynės muzikės, "Akvarelėse" jau minėtos Daunorienės duktė. Grįžęs Lietuvon, R. Bražas apsigyveno Kaune ir dirbo Elektrėnų statybose.

V. Bražas, aktoriavęs iki armijos, iš jos grįžęs toliau vaidino Klaipėdos dramos teatre. Tačiau jis, dar nuo paauglystės fotografavęs, vėliau tapo naujienų agentūros ELTA fotografu. Apie Bražų polinkį fotografuoti ir jo pasekmes - kitą pirmadienį.