Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (49)

Šįkart - graudi teatro choro artisto Kosto Stasio Jocio gyvenimo istorija.

Kabinimasis į gyvenimą

1947 m. baigęs Švėkšnos gimnaziją, su bendramoksliais teistas už ryšius su partizanais, bet nepavykus įrodyti išteisintas, K. S. Jucius į Klaipėdą atvažiavo darbo ieškoti. Iki Kauno ar Vilniaus nuvažiuoti vaikinas paprasčiausiai neturėjo pinigų. Atvykusiam pasisekė - jis sutiko buvusį Švėkšnos muzikos mokyklos mokytoją Stasį Girčį. Šis ir pasiūlė vaikinui išeitį - ateiti į teatro choristų atrankos konkursą.

Nuėjo. Priėmė. Prasidėjo darbas. Kompozitorius Klemensas Griauzdė Kostui patarė ir dirbti, ir mokytis muzikos mokykloje. Apsigyvenęs pas pažįstamus Kostas taip ir padarė. Tačiau kai ši šeima pagausėjo, reikėjo savo gūžtą susisukti. Kreipėsi į teatro profsąjungos pirmininką Balį Juškevičių. Jo dėka buvo suteiktas kambarys "kolchoze".

S. Nėries 6-jo namo gyventojus baugino kaimynystė su NKVD pastatu ir jame dirbusiais. Tačiau realiai nuo enkavedistų užmojų nukentėjo teatro choristas Kostas Stasys Jocys

Tremtis

1952 m. sausio viduryje, kai Kostas jau buvo vedęs, o žmona turėjo komplikuotą nėštumą, atėjo krūva kariškai vilkinčių vyrų ir perskaitė sprendimą, kad jis ištremiamas į Rytus. Davė komandą susiruošti per dvidešimt minučių. Sutuoktinė į tremtinių sąrašus nebuvo įtraukta, tačiau ji, kaip dekabristo žmona, pareiškė, jog viena nepasiliksianti, nes pražūsianti.

"Vyresnysis leitenantas Žuto - puikiai prisimenu tą pavardę - pasiuntė kareivius į NKVD atsiklausti vadų, ką tokiu atveju daryti. Grįžę pranešė: tegul žmona rašo pareiškimą norinti važiuoti ir tegul sau keliauja. Kai pamačiau, kad nespėju susiruošti, leitenantui pasakau: matai buto orderį mano rankose? Jeigu duosi daugiau laiko susiruošti, aš jį tau atiduosiu. Tuomet orderis buvo labai vertingas daiktas - kieno rankose popierius, tas kambario ar buto savininkas. "Dogavorilis", - apsidžiaugė leitenantas, ir jau pats padėjo mums su žmona krautis daiktus, patardamas pasiimti vonelę vaikui, nes Sibire tokių nebūsią, leido pasiimti bulvių maišą ir net gražią trofėjinę dvigulę sulankstomą lovą. Net kai mes susiruošėme, leitenantas leido kambaryje mašinos laukti, nevarė į speigą", - pasakojo ponas Kostas.

Jį ir žmoną išgabeno į Šilutės kalėjimą, kur suveždavo visus, tremiamus iš Žemaitijos. Paskui į traukinius - ir iki Naujosios Vilnios. O iš ten - į Krasnojarską.

Grįžimo kančios

Kostas niekaip nesuprato, už ką buvo ištremtas. Bandė aiškintis, rašydamas laiškus į prokuratūras, Vorošilovui. Bet tie bandymai dar labiau apkartino tremtinio dalią. Tačiau po Stalino mirties, Sibire išbuvus beveik trejus metus, Jociams buvo leista grįžti atgal. O apsigyventi nebuvo kur. "Kolchozo" kambarėlyje jau gyveno visai kiti žmonės. Nuėjęs į namų valdybą, Kostas gavo 7 rublius už bute buvusius baldus, kuriuos nusipirko leitenantas, gavęs Kosto orderį. Namų valdybos darbuotoja pranešė, kad dabar tas leitenantas gyvenąs Šiauliuose, siūlė važiuoti tartis dėl baldų grąžinimo.

Bet Jociams svarbiau buvo prarasta pastogė. Ėjo pas advokatus klausti ką daryti. Šie gūžčiojo pečiais - NKVD dar tebebuvo visagalė.

1951 m. baigęs Klaipėdos muzikos mokyklos dainavimo klasę, K. S. Jocys visą gyvenimą nebuvo abejingas menui - dainavo Klaipėdos liaudies operoje ir dabar, sulaukęs 81-erių, tebedainuoja tremtinių chore. Tačiau aplinkybių verčiamas, baigęs institutą, jis duoną valgė iš statybininko, o ne menininko profesijos - 21-erius metus jis dirbo Klaipėdos komunalinio ūkio 1-ojoje statybos ir remonto valdyboje darbų vykdytoju.