Kažkodėl Lietuvoje susiklostė tradicija nesutelkti dėmesio į vaikams skirtus spektaklius. Jų neanalizuoja save teatrologais vadinantys kritikai, recenzijos retos kaip lietus Sacharoje.
VE skaitytojo laiškas
Apie tai susimąstyti paskatino "Vakarų ekspreso" skaitytojas Kristupas Antanaitis, parašęs tokio turinio laiškelį: "Labai žaviuosi VE straipsniais apie Klaipėdos dramos teatrą, nieko nuostabesnio ir sugalvoti turbūt daugiau jau nebūtų galima, labai šaunu!
Tik norėjau paklausti - gal kokiu nors žodeliu galėsite užsiminti apie 1995 metais režisieriaus Broniaus Gražio pastatytus "Katės namus"?
Tą spektaklį 11 metų be paliovos kiekvieną sekmadienį rodė, o aš visus 11 metų ir ėjau į jį... Visa mano vaikystė su "Katės namais" prabėgo.
Būtų smagu išgirsti tokių aktorių kaip Julija Sakalaitė ar Nijolė Sabulytė nuomonę, kokią reikšmę joms po visų Marijų Stiuart ir Mindaugų turėjo vaikiški spektakliai?" Taigi, šiandien apie vaikams skirtą spektaklį "Katės namai", kurį režisavo Bronius Gražys.
O muziką specialiai šiam spektakliui parašė "vietinei faunai" priskiriamas klaipėdietis kompozitorius Benhardas Calzonas.
Į jo kūrybinę laboratoriją taip pat bandysime praverti duris.
Kaip auginami teatro žiūrovai?
Bet pirmiausiai dar "ištardžiau" p. Kristupą, ką jis šiame spektaklyje yra ypač įsidėmėjęs.
Sulaukiau pakankamai išsamių atsakymų: "Tame spektaklyje buvo nuostabios dekoracijos ir kostiumai.
Labai įdomi svečių atėjimo pas katę scena, kuomet aktoriai eidavo pro parterio duris link scenos ir kalbindavo žiūrovus. Taip pat prieš katės namų gaisro sceną jie eidavo atgal. Buvo labai stiprus aktorių ir žiūrovų ryšys. Ypač pelėdų, kurias vaidino Marija Černiauskaitė ir Nijolė Narijauskaitė.
Be proto mylėjau gaidį - aktorius Rytis Gustaitis - ir benamius kačiukus - aktorės Valentina Leonavičiūtė ir Irena Simonaitytė. Žinoma, įsidėmėjau ir aktorius Gediminą Pranckūną, Liną Krušnaitę, kurie taip įtaigiai vaidindavo ožius, kad jų balsus, ko gero, visam gyvenimui ir prisiminsiu.
Katę vaidino Julija Sakalaitė, kiaulę - Nijolė Sabulytė. Ir dar vienas įdomus faktas, kurio taip pat nepamiršiu.
Viename iš paskutinių "Katės namų" spektaklių 2006 gruodį šalia manęs 1 balkone sėdėjo to pastatymo režisierius Bronius Gražys. Stebėjau jį. Jis visą laiką šypsojosi ir... kartu su aktoriais dainavo. "Katės namų" niekuomet nepamiršiu. Visas daineles ir spektaklio tekstą iki pat šiol mintinai moku."
Taigi, "Vakarų ekspreso" skaitytojui K. Antanaičiui parūpo, kaip tuos vaidmenis vaikiškuose spektakliuose vertintų aktorės po visokių karalienių rolių. N. Sabulytė išpoškino: "Aš irgi stebiuosi, - kodėl teatrologai, teatro pastatymų recenzentai paprastai apeina vaikiškus spektaklius.
O jie juk labai svarbūs, auginant teatro žiūrovų jaunąją kartą. Juk būtent jie ateityje žiūrės pastatymus suaugusiesiems.
Ir į teatrą ateis su vienaip ar kitaip suformuotu dekoracijų, kostiumų ir aktorių vaidybos skoniu.
Man vaikiški spektakliai būdavo atgaiva po sunkių emociškai pastatymų suaugusiesiems. Suvaidinusi, tarkim, spektaklyje "Elektrai skirta gedėti", negalėdavau atsikratyti išgyventų jausmų spektakliui pasibaigus. Juokaudavau - per trumpas kelias į namus, kuriuose neužmigdavau naktimis. Tad į vaikiškus spektaklius eidavau kaip į didžiausią šventę.
Ypač į "Katės namus", kuriuose turėdavome teisę improvizuoti "kabindami" vaikus. Jiems smagu, mums, aktoriams, taip pat dėl jų reakcijų, smerkiant personažus niekadarius ir užjaučiant nuskriaustuosius", - emocijų nebandė tramdyti N. Sabulytė, pabrėžusi, kad būtent per spektaklius vaikams pavykdavo atsikratyti persekiojančių sunkiųjų rolių "šleifų".
Įvykdžiau ir kitą mūsų skaitytojo K. Antanaičio priesaką pakalbinti Juliją Sakalaitę, "Katės namuose" vaidinusią katę: "Niekad neskirstydavau - vaidinu suaugusiesiems ar vaikams.
Pagrindiniu vaidmeniu "Marijoje Stiuart" visiškai nesidžiaugiau, nes nejaučiau tvirtos režisierės rankos.
Man labai patikdavo dirbti su režisieriais, kurie turėdavo tvirtas pozicijas - kam spektaklis, kodėl taip, o ne kitaip. Labai malonu girdėti, kai po daugelio metų kas nors prieina ir pasako, kaip šiuo atveju Kristupas Antanaitis, "aš užaugau su "Katės namais" ar su "Batuotu katinu".
Pastarajame buvo užimtas visas teatro kolektyvas. Kai būdavo kokios nors šventės ar važiuodavome gastrolių, tuoj ir pradedam traukti "Batuoto katino" arijas. Buvo nuostabi muzika, sukurta kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus.
Na, o vaidinant vaikiškuose spektakliuose didžiausias atpildas būdavo vaikų dėkingumas. Juk į bet kokį vaidmenį - su geru ar prastu režisieriumi - sudedi visą save.
Buvo periodas, kai tekdavo dirbti su puikiais režisieriais, stojo ir laikotarpis, kai teko dirbti su tokiais, kurie patys nežinodavo koncepcijos. Ir vaikai nesuprasdavo - apie ką tas spektaklis.
Kai "Keistuolių teatro" režisierius ir aktorius Aidas Giniotis atvažiavo į mūsų teatrą statyti "Mykolo žvejo", mano kartos aktoriai "nebetilpom" amžiumi į tuos rėmus. Jau vaidino jaunoji karta - Kazimieras Žvinklys, Eglė Jackaitė.
Kai pasižiūrėjau tą spektaklį, lakstydavau žiūrėti, kada tik jis buvo rodomas", - vaikiškų spektaklių "savybes" vertino kadaise tuo pačiu metu Mariją Stiuart ir katę "Katės namuose" vaidinusi aktorė J. Sakalaitė.
Beje, kaip V. Kuprevičius kūrė muziką "Batuotam katinui", teiravausi jo sūnaus, taip pat kompozitoriaus, Giedriaus Kuprevičiaus: "Galiu tik prifantazuoti. Tėvas su manimi savo darbais nesidalindavo. Tik vėliau, kai jau baigiau konservatoriją, vis klausdavo naują dainą sukūręs, "ar nėra joje klaidų?"
Muziką "Batuotam katinui" tėtis kūrė kaip Kauno Jaunojo Žiūrovo teatro spektakliui 1950, man tada buvo šešeri..."
Vadinasi, ne specialiai Klaipėdos dramos teatro spektakliui. Bet vis tiek tai pasiteisino.
Kaip gimė muzika "Katės namams"
To teiravausi muziką šiam spektakliui kūrusio kompozitoriaus Benhardo Calzono. "Iki "Katės namų" aš, kaip ir daugelis klaipėdiečių, tebuvau teatro lankytojas ir stebėtojas.
1995 metais, kai palaidojom sūnų, aš patekau į ligoninę. Lankyti atėjęs aktorius ir režisierius Bronius Gražys ir pasiūlė parašyti muziką Samuilo Maršako pjesei "Katės namai". Spektaklis tikrai pavyko dėl daugelio priežasčių - dekoracijos, kostiumai, aktorių vaidyba, tame spektaklyje dalyvauti su "Žiogelio" šokėjais buvo pakviesta kolektyvo vadovė Elvyra Bungardienė.
Nesikuklinsiu - man irgi pavyko muzikinė dalis. Keitėsi aktorių, žiūrovų kartos, o spektaklis buvo rodomas ir rodomas dvidešimt metų, netgi pasikeitus režisūrinei koncepcijai.
Man asmeniškai Broniaus Gražio sukurtoji buvo artimesnė. Beje, spektaklio "Katės namai" įrašas buvo transliuojamas ir per Lietuvos radiją.
Netgi dabar visai netyčia per LRT imu ir "pagaunu" arijas iš to spektaklio. Jis tikrai buvo pavykęs",- apie "Katės namus" pasakojo B. Calzonas.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.ltskaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
ANONSAS
Na, o kokiems dar KDT spektakliams kompozitorius B. Calzonas kūrė muziką - kitame rašinyje, kitą savaitę. Jame prisiminsime ir legendinį "Prisirpusių mėlynių" ansamblį, kurio dainoms labai dažnai pagal Juozo Erlicko žodžius muziką parinkdavo B. Calzonas ir pats ansambliui pritardavo akordeonu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą