Į šį namą atsikraustęs teatras turi relikviją - šarvo duris į patalpą, kuri kadaise buvo įvairiai besivadinusių bankų saugykla. Dabar šioje patalpėlėje saugomos teatro spektaklių repertuaro lėlės. Toji saugykla - bene vienintelis ženklas, žymintis pirminę - bankinę - pastato paskirtį...
Žinutės pasauliui
Kuo gyvena teatras ir kam nuolankiai tarnauja, skaitykite ankstesnėje "Akvarelėje". O šiandien apie tai, kokias žinutes Turgaus g. 9 lėlių teatras siunčia pasauliui. Šiemet gegužės 16-19 dienomis vyks X klaipėdiečių lėlininkų rengiamas lėlių teatrų festivalis "Materia Magica", į kurį suvažiuos 15 teatrų iš visos Europos. Ypač klaipėdiškiai lėlininkai laukia olando Dudos Paivos spektaklių. "Dabar lėlių teatro formos labai įvairios, pradedant tradiciniais, baigiant eksperimentiniais. Ir kiekvienoje lėlių teatrų srovėje savi autoritetai. Todėl labai laukiame Duda Paivos, tikėdamiesi pamatyti, ko nematę, nes jis priklauso eksperimentatorių srovei", - sakė lėlių teatro viena vadovių ir ilgametė festivalių organizatorė Aušra Juknevičienė.
Dar ji akcentavo: "Didžioji festivalio programos dalis skirta suaugusiesiems, nes norime parodyti, koks lėlių teatras įvairus, patrauklus ir priimtinas. Tai teatras ne tik vaikams - stengiamės nuolatos apie tai kalbėti ir tikimės, kad šio festivalio pavyzdžiai padės tuo įtikėti. Rūpinamės žiūrovu, nes mums aktualu, jog lėlių teatras, kaip meno rūšis, išliktų ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Tai mums labai svarbu."
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Klaipėdos lėlininkai "meldžiasi" ne tik užsieniečiams eksperimentatoriams, bet ir Nacionalinės premijos laureatui dailininkui, režisieriui Vitalijui Mazūrui. Kadaise jis Vilniaus "Lėlės" teatre keldavo tokias pūgas ir skersvėjus, kad juos pajusti į teatrą rinkdavosi ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo žiūrovai iš visos Lietuvos.
V. Mazūras - iškili Lietuvos teatro figūra. Šiandien gyvąja lėlių teatro legenda vadinamas kūrėjas 8-ajame ir 9-ajame XX a. dešimtmečiais išgarsino ne tik Vilniaus teatrą "Lėlė", bet ir Lietuvos teatrą apskritai, aukštai iškėlęs lėlių teatro meno kartelę. V. Mazūro kuriamo poetinio, asociatyvaus teatro plastikai būdingos savitai transformuotos tautodailės, ypač primityviosios skulptūros, formos.
Daugelis V. Mazūro darbų tapo lėlių teatro istorijos aukso fondu, sulaukė pripažinimo ir už Lietuvos ribų. Tai spektakliai vaikams Marcelijaus Martinaičio "Pelenų antelė", "Avinėlio teismas", Sigito Gedos "Pasaka apie stebuklingą berniuką", "Ak vija, pinavija". Savo žiūrovo sulaukdavo ir šie spektakliai: M. Martinaičio "Žemės dukra", F. G. Lorcos "Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė", S. Gedos "Raudonligė", J. Grušo "Barbora Radvilaitė" ir daugelis kitų. V. Mazūras yra kūręs scenografiją ne vienam Klaipėdos dramos teatro spektakliui.
Taigi, Klaipėdos lėlių teatrui keliukus Europon jau buvo pramynęs garsiausias Lietuvos lėlininkas, kadaise taip pat buvęs priskiriamas eksperimentatoriams, greta, tarkime, sovietmečiu šlovinto Sergejaus Obrazcovo lėlių teatro.
Prieš dešimtmetį, na, ne iš Turgaus g. 9-ojo namo, iš Vežėjų g. fachverko pasauliui buvo transliuota žinutė apie lėlių teatrų festivalį Klaipėdoje. Suvažiavo visi lėlininkai iš Lietuvos. O ką jie kuria, pasižiūrėti atvažiavo prodiuseriai, vadybininkai iš Europos. Prasidėjo lėlininkų teatrų mainai visoje Europoje.
SPEKTAKLIS PRASIDEDA. Ką jis padovanos įvairaus amžiaus žiūrovams?
Žvaigždžių valandos
Na, toji Klaipėda Vilniui kaip buvo šuniui penkta koja, taip tarsi prieškariu ir tebemaskatuoja laisvai iki šiol. Garbės žodis, putoju, kai visokiuose šimtukuose, tūkstantukuose neaptinku klaipėdiečių vokalistų, muzikantų, dailininkų vardų. Turbūt neaptikčiau ir Klaipėdos lėlininkų vardų, jeigu Gintarė Radvilavičiūtė 2015 metais "Lėlės" teatre Vilniuje nebūtų pastačiusi spektaklio "Smėlio žmogus". Jei tas "Smėlio žmogus" ne mažiau, o gal net daugiau talentingas būtų radęsis Klaipėdoje, vargu ar kas būtų pastebėjęs... O štai Vilniuje buvo pastebėtas, ir G. Radvilavičiūtė pelnė" Auksinį scenos kryžių". Klaipėdos lėlių teatre sėkmingai darbuojasi Renata Kutaitė-Raudonienė. Girdėjau atsiliepimų, kad šiai kūrėjai vargu ar kas dar prilygtų Lietuvoje. Girdėjau ir tai, kad kaip ant mielių kyla Aušros Bakanaitės talentai.
Balandžio 20 d. lėlių teatras siautės Skulptūrų parke, skelbdamas "Ieškome teisybės", o balandžio 27 d. Turgaus g. 9 būstinėje bus rodomas spektaklis "Sudužęs kiaušinis".
Taigi, turime kuo didžiuotis. Galbūt kada nors ant Turgaus g. 9-ojo namo bus kabinamos atminimo lentos talentams ir apskritai teatrui, besibraunančiam į Europos įžymybių gretas.
SPEKTAKLIS BAIGIASI. Toji spektaklių pabaiga labai brangi vaikams, nes jie po spektaklio bendrauja su lėlininkais. Ir jiems, o, stebukle, leidžiama čiupinėti, glostyti lėles.
Anonsas
O kitą penktadienį keliausime į Herkaus Manto gatvės 30- ąjį gražuolį namą. Ką jame aptiksime, dar ir pati nežinau. Bet tikiuosi nenusivilti ir nenuvilti tų "Akvarelių" mėgėjų, kalusių ant kryžiaus parašyti apie šį namą...
Prašymas
"Akvarelių" gausus gerbėjų būrys baigia prikalti prie kryžiaus reikalaudamas išsiaiškinti, kas buvo tame gražiame Herkaus Manto 30-ajame name. Kas jį statė, kokias funkcijas namas atliko iki II pasaulinio karo, viliuosi, išsiaiškinti padės, kaip ir daugeliu "Akvarelių" "gamybos" atvejų, istorikė Zita Genienė. Tačiau bėda ta, kad visai nežinau, kuria kryptimi žvelgti, ieškant šio namo pokarinių gyventojų. Tad labai prašome atsiliepti čia gyvenusius ar turinčius ką papasakoti pokario klaipėdiečius arba jų palikuonis tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected]
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą