Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (584)

Labai retai pasitaiko, kad "Akvarelių" herojai tebegyventų aprašomame name. Kariniame jūrų laivyne felčere dirbanti Daiva Macikonytė-Kisarauskienė jame tebegyvena iki šiol ir slaugo mamą Genovaitę Žulpaitę-Macikonienę.

Priminsiu, kad Genovaitė Žulpaitė, mokiusis pedagogikos, per savo seserį kirpėją Birutę susipažino su jūreiviu nuo Lazdijų Jonu Macikoniu. Kiek draugavę, ir, Genovaitei treptelėjus koja, - kiek jie čia tą gumą tampys, kai išplaukia į reisus, ir prasideda laukimas, kada grįš jau savu tapęs žmogus, jūreivis apsisprendė eiti į "zagsą". Jame kaip jūreivį bemat sutuokė su Genovaite, eilėje laukti nereikėjo. O netrukus į Herkaus Manto 30-ąjį namą iš gimdymo namų parkeliavo mažutis suvystytas gumuliukas - Daivutė.

Atsisakė stoti į komunistų partiją

Jonas Macikonis dirbo įvairaus dydžio žvejybos laivuose, plaukiojančiosiose bazėse. Ne kartą Jonui jūrose ir okeanuose ir savo gimtadienius tekdavo minėti. Ta proga būdavo įteikiamos laivo nuotraukos su tokiu užrašu kitoje jos pusėje: "Gerbiamas Jonai Macikoni, plaukiojančiosios bazės administracija ir visuomeninės organizacijos sveikina Jus gimtadienio proga, linkėdamos Jums sėkmės darbe, stiprios sveikatos ir laimingo plaukiojimo. Kapitonas, partinio biuro sekretorius, laivo profsąjungos pirmininkas."

Plaukiojančiosios bazės "Žvejo šlovė" "abrozdėlis" buvo įteiktas sulaukus jubiliejaus - 50-mečio. Tai įvyko Atlanto vandenyne prie Angolos. Būdamas darbštus, pareigingas, nors ir nebaigęs jokių jūreivystės mokslų, J. Macikonis buvo pelnęs ir kapitonų, ir įgulos pripažinimą bei pagarbą tiek, kad sulaukė ir pasiūlymų stoti į komunistų partiją. Atsisakė, nors buvo žadamos kilimo karjeros laiptais perspektyvos. Jam kur kas labiau patiko būti eiliniu, nei užsikrauti visokių įsipareigojimų ir įpareigojimų "kuprą".

Grįžus iš reiso visas namas neūžaudavo

Kas yra turėjęs kaimynus jūrininkus, puikiai žino, kokios orgijos kildavo šiems iš reiso grįžus į krantą. Išsiilgęs kranto malonumų ir žmonių bendrystės (laivuose per pusę metų bendradarbiai įgrisdavo iki gerklės) dažnas jūrininkas ūžauti "užverbuodavo" pirmiausia kaimynus - pakalbėti iš širdies, kartais ir spręsti bendrabūvio reikalus. Na, ir "pakalti" kartais iš užjūrių parsivežtų egzotinių gėrimų, kartais vietinės degtinės. Dažnas jūrininkas sunkiai uždirbtas "bonas", na, tokius popieriukus, atstojančius valiutą, išleisdavo "Albatrose", pirkdamas tokius gražius viskio butelius, "Marlboro" cigarečių pakelius ar tiesiog kvapnaus tabako pypkei. Krante žmonės pešdavo smirdančias "Prima" ar dar labiau dvokiančias "Pamiro" cigaretes, gaminamas Klaipėdos tabako fabrike. Jau kiek vėliau cigaretės "Jūratė" ir "Kastytis" su filtrais buvo prabanga.

O jūrininkai restoranuose skleisdavo ne taip dvokiantį "Marlboro" dūmą ar net prisikimšdavo pypkę kvapnaus tabako. Kranto žmonėms šios gėrybės tarybinėse parduotuvėse nebuvo prieinamos, kaip ir užsieninė radijo aparatūra ar drabužiai su pasaulyje žinomais prekių ženklais, įskaitant ir firminius džinsus. "Mano tėtis "bonų" nešvaistydavo. Rūkė kaip koks CBK kaminas, bet "Primą". "Bonų" karalienė buvo mama, "Albatrose" pirkdama labai gražių medžiagų, iš kurių siūdavo sukneles sau ir man. Pamenu, "Albatrose" mama man buvo nupirkusi ir džinsinį sarafaną, kurio draugės pavydėjo. Kai iš jūros grįždavo tėvelis, namas neūždavo. Jis tenkindavosi kur kas mažesne kompanija - pasikviesdavo mano tetą Birutę, na, tą, kuri mamą su tėveliu supažindino, su vyru, "padarydavo" mažą butelaitį, bet labai jau saikingai. Ulioti tėtis tikrai nebuvo linkęs", - pasakojo Daiva Macikonytė-Kisarauskienė.

Svajoklė Genovaitė

Kai savąjį žmogų Genovaitė vėl išlydėdavo į jūras ir okeanus, atsidėdavo siuviniams, skaitymui. "Mama buvo paveldėjusi polinkį siūti iš močiutės, kuri apsiūdavo visą kaimą. Ir jai visai neblogai sekdavosi pasiūti sukneles man ir sau. Ji visą gyvenimą buvo linkusi į meną. Bet tapyti ar siuvinėti taip ir nepradėjo, nes daug skaitydavo. Ir svajodavo. Tėvas buvo racionalus, o ji - jausminga. Gal tai ir buvo pasisekusios santuokos pamatas", - svarstė vienturtė Macikonių duktė Daiva.

Trys diplomai

D. Macikonytė-Kisarauskienė du kartus baigė medicinos mokyklą, kuri vėliau virto kolegija. "Pirmiausiai mokiausi būti akušere. O viliojo jūra. Iš naujo stojau mokytis felčere. Akušerių laivyne kaip ir nereikia, o felčeriai - pats tas. Trečiąjį diplomą įgijau jau Klaipėdos universitete, baigusi slaugos ir reabilitacijos mokslus. Ką sužinai, išmoksti, ant kupros nenešioji - viskas praverčia", - sako p. Daiva, dabar karo laivais plaukianti į jūras.

2008 metais su misija teko dirbti ir Afganistane: "Kai Lietuvoje tautiečiai dejuoja dėl sunkaus gyvenimo, tik linguoju galvą, - patirti, kas yra sunkiai gyventi, reikėtų siųsti į Afganistaną", - filosofiškai klostė p. Daiva su vyru Artūru Kisarausku išauginusi du sūnus.

"Andrius patraukė į Didžiąją Britaniją, Vilius mokosi jūreivystės paslapčių, žodžiu, eina senelio pėdomis", - sakė ji. Sutuoktinis Artūras, dirbęs Klaipėdos uoste, dabar važinėja į užsienio šalis, kuriose stato keltus.

Taigi, saga apie Herkaus Manto 30-ojo namo gyventojus kaip ir baigta, nors įvairiais periodais šiame name gyveno ir kur kas daugiau žmonių nei patekusiųjų į objektyvą.

ANONSAS

Bet tai dar ne viskas apie Herkaus Manto 30-ąjį namą, nes jo pirmajame aukšte buvo, ak, ak, plokštelių parduotuvė. Tad į ją suplaukdavo viso miesto melomanai, kas bitlų, kas Šopeno muzikos plokštelių ieškoti. O kaip pirkėjams sekdavosi ir "po kam" kainuodavo plokštelės, pradedant skaitiniais vaikams, baigiant "Pink Floyd". Taip, taip, ir sovietmečiu bitlų su pinkfloidais "užveždavo"...