Teresė Maksimavičienė buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir klasės auklėtoja. Apie ją rašyta ankstesnėje "Akvarelėje". O šiandien šiek tiek, kiek pavyko sugraibyti, apie jos vyrą Vacį Maksimavičių, kuris dirbo CBK direktoriaus pavaduotoju.
Karo veterano titulas atstojo diplomus
Pagal sugraibytą informaciją Vacys Maksimavičius buvo karo veteranas, tikriausiai frontus perėjęs su XVI, vadinta lietuviškąja, divizija.
Nežinia, kokius mokslus jis buvo baigęs, bet, reikia manyti, humanitarinius. Nes pokariu pirmiausiai buvo nusėdęs Vilniuje ir netgi kažkurį laiką dirbo LTSR kultūros ministro pavaduotoju.
Pokariu karo veterano titulas garantuodavo gana aukštas pareigas. Kai po J. Stalino mirties buvo paimtas atvirkštinis nei diktatoriaus kursas - "sukryžminti" tautas, atsigręžta į nacionalinius kadrus, matyt, tai ir lėmė V. Maksimavičiaus karjerą - "ministeriauti".
Nors ir kaip besistengiau "atmazgyti" praeitį, aptikti faktų nepavyko. Galiu tik spėlioti, kad į Klaipėdą Maksimavičiai galėjo atsikraustyti apie 1958 m., kai Klaipėdos 4 - ojoje naujai pastatytoje mokykloje pradėjo dirbti T. Maksimavičienė.
Pokariu Klaipėdoje inteligentijos buvo nedaug. Tad mokytojai, gydytojai, muziejininkai burdavosi, kaip dabar pasakytume, į klubus pagal interesus. Žinoma, niekur neįformintus. Šiaip - su kažkuo reikėjo bendrauti.
Tai štai V. Maksimavičiaus draugai buvo bendradarbis CBK Olegas Čiulkovas ir tuometinis Klaipėdos švietimo skyriaus vedėjas. Juos labiausiai siejo pomėgis futbolui. Visi trys buvo aistringi Klaipėdos futbolo komanos "Granitas" gerbėjai.
O. Čiulkovas - buvęs operos dainininkės Elenos Čiudakovos vyras. Pokariu jos vardas ne tik Lietuvoje skambėjo išdidžiai. O ją dar 1944 m. buvo atradęs tuomet dar tik dvidešimtmetis kareiviukas, vėliau išaugęs į garsų kompozitorių Benjaminas Gorbulskis. E. Čiudakovą dainuojant jis išgirdo Pabaltijo karinės apygardos karių dainų ir šokių ansamblyje. Susižavėjęs Elenos balsu, pradėjo aranžuoti kūrinius, tinkamus jos repertuarui, sudarė net ištisą programą.
O vėliau, baigusi LTSR valtybinę konservatoriją, E. Čiudakova tapo Vilniaus operos ir baleto teatro primadona. E. Čiudakova nemažai koncertavo ir kaip kamerinė dainininkė. Jos koncertiniame repertuare - lietuvių, rusų ir užsienio kompozitorių dainos, romansai, arijos.
Koncertai, spektakliai plačiau išgarsino E. Čiudakovos vardą už Lietuvos ribų. Ji gastroliavo JAV, Brazilijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje. Galima tik įsivaizduoti, kokie tai įvykiai buvo "ant Vilniaus", kai daugelis SSRS gyventojų net neįsivaizdavo, kaip pasaulis gyvena už geležinės uždangos.
E. Čiudakova tikrai buvo mėgstama ir vertinama operos dainininkė.
Dainininkė Elena Čiudakova.
Tikriausiai Vilniuje ir susiformavo O. Čiulkovo bohemiškas gyvenimo būdas, kurio jis neatsisakė ir išsiskyręs su žmona. Gal skyrybos jį ir atvijo į Klaipėdą.
Čia draugų trijulė rasdavo progų "bohemuoti". Pirmuoju smuiku grieždavo, žinoma, O. Čiulkovas. T. Maksimavičienė, atsidavusi savo mokiniams ir lietuvių kalbai su literatūra, retai tose "bohemijose" dalyvaudavo. Dažniausiai tuomet, kai naktimis "bohemuotojai" neturėdavo, kur dėtis, ir V. Maksimavičius įsilinksminusias kompanijas parsitempdavo į butą H. Manto 2. Reikia tik įsivaizduoti, kaip mokytoja po naktinių rūpesčių turėjo eiti į mokyklą ir taip nuoširdžiai mums, mokinukams, skiepyti meilę lietuvių kalbai ir literatūrai.
Kaip minėjau, rašydama apie mylimą mokytoją, ji mūsų klasės auklėtoja buvo tik iki aštuntos klasės. Paskui mus auklėjo ideologė. Ir taip pasigesdavome savo mokytojos.
Bet T. Maksimavičienė mūsų klasės mokinukų pakopas aukštyn sekė. Juk mes buvome jos pirmieji auklėtiniai Klaipėdoje. Tik prabėgus daugeliui metų iš vienos pedagogės sužinojau, kaip ji sielvartavo dėl mano tėvų skyrybų, kurios vyko kaip tik per abitūros egzaminus. Toji pedagogė papasakojo, kad tik T. Maksimavičienės dėka iš fizikos man buvo suraitytas trejetas, o ne dvejetas...
Kai mūsų klasė laikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mūsų mylima mokytoja irgi budėjo, nors egzaminų komisijoje jos nebuvo. Tai ji pirmoji, kol dar nebuvo iškabinti egzaminų rezultatai, man ir pranešė - penketas... Anuomet tai buvo aukščiausias įvertinimas. Ir mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja nuoširdžiai tuo džiaugėsi.
Linkėčiau visiems sutikti savo Mokytoją iš didžiosios raidės.
Piršlio "šposai"
O mano mokytojos vyras, CBK direktoriaus pavaduotojas V. Maksimavičius nemenką vaidmenį yra suvaidinęs vienai tuo metu CBK jauno specialisto šeimai.
Kai tas jaunas specialistas, Vilniaus universitete įgijęs chemijos specialybės žinių, su paskyrimu atvažiavo dirbti į Klaipėdą, CBK buvo karo veteranų, suvažiavusių iš visos "plačiosios tėvynės", tvirtovė.
Butai pirmiausia būdavo skiriami jiems, paskyros automobiliams - jiems, įvairios lengvatos - jiems.
O jaunas specialistas, tautinius šokius šokęs CBK ansamblyje, įsispitrijo į savo porą. Kaip ir ši - į jį. Kai jaunikį mokytoja nusivežė parodyti tėvams į gimtinę Suvalkijoje ir daugmaž aptarė vedybų scenarijų, jaunosios tėvas pareiškė, kad geresnio piršlio kaip V. Maksimavičius jie nerasią. Mat šis taip pat iš Suvalkijos buvęs geras jaunosios tėvo jaunystės draugas.
Taip V. Maksimavičius tapo pavaldinio piršliu, o T. Maksimavičienė - svočia. Tik štai, kai jau reikėjo važiuoti į Suvalkiją iškilmėms, piršlys... dingo. Ne taip jau lengva buvo rasti adatą šieno kupetoje, kai nei internetų, nei mobiliųjų nebuvo. Bet jau visai kritiniu momentu piršlys atsirado. Visas pulkas išbildėjo į vestuves.
Piršlio su svočia ranka buvo sėkminga - toje šeimoje iki šiol tebevyrauja prisirišimas ir pagarba vienas kitam. O kadaise buvusi jaunoji (pora yra atšventusi ir auksines vestuves) tvirtina, kad jų šeima tebegyventų CBK bendrabutyje, jei ne V. Maksimavičiaus įsikišimas - jauno specialisto šeimai buvo skirtas butas. Pasak sutuoktinių, V. Maksimavičius nemenkai prisidėjo apskritai lietuvinant CBK.
Tai tiek apie H. Manto g. 2 - ojo namo gyventojų Teresės ir Vacio Maksimavičių šeimą.
ANONSAS
Kitą savaitę nusileisime į namo pirmąjį aukštą, kuriame buvo telefono - telegrafo, persikėlusio iš senojo pašto, skyrius. Jis buvo labai reikšmingas klaipėdiečių gyvenime, nes čia būdavo užsakomi telefoniniai pokalbiai ne tik su Lietuvos, bet ir "plačiosios tėvynės" miestais. Čia kai kas ryždavosi kalbėtis ir su giminaičiais JAV, Vokietijoje ar Kanadoje. Dažniausiai tuos pokalbius užsakydavo iš "tenai". Į telefoną - telegrafą braukdavom ir tuomet, kai ką nors telegrama norėdavome pasveikinti su gimtadieniu ar kita proga. O kaip viskas vykdavo - kitą penktadienį.
PRAŠYMAS
Prašome atsiliepti anuomet telefone - telegrafe, o vėliau "Telekome" dirbusius ir turinčius ką papasakoti el. paštu [email protected]
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą