Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (641)

2020-08-22 21:22

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Herkaus Manto 2-ajame name, kuriame daug kas keitėsi per 82 metus, kai jį 1938 m. pastatė.

Taigi, šiandien tęsime pasakojimą apie Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą, trumpiau - "Litrybpromą", Herkaus Manto 2-ajame name su įvairiomis pertvarkų metamorfozėmis (skaityti ankstesnes "Akvareles") karaliavusį daugelį metų, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, kuri čia dirbo iki 1958 m.

Jauni ir drąsūs

Jaunas Leningrado vandens transporto inžinierių instituto absolventas Eugenijus Urbonavičius pagal paskyrimą į Klaipėdą atvyko 1955 metais. Žvejybos uostas, į kurį jis buvo paskirtas vyresniuoju inžinieriumi, atrodė apgailėtinai. Supuvusios medinės krantinės, vienintelis pusės tonos galingumo krovininis kranas. Tačiau žuvų pramonei vystyti Lietuvoje Maskva pinigų negailėjo - reikėjo maitinti didžiulę šalį, o tais laikais žuvis buvo laikoma pigiu produktu. Klaipėdos žvejybos uostą imta keisti: buvo statomos krantinės, perkama krovos technika.

Žvejybos uosto viršininkas Vasilijus Silajevas greitai pastebėjo gabų vaikiną, o kadangi planavimas buvo silpnoji grandis, pasiūlė Eugenijui Urbonavičiui vadovauti Planavimo skyriui. Jam sudarius pirmąjį žūklės finansinį planą, sujudo visos tarnybos, nes jame buvo atsižvelgta į kiekvieną uždirbtą rublį.

Jau po metų tuometinis Lietuvos žuvies pramonės ministras Vaclovas Mickevičius 25 metų E. Urbonavičių paskyrė iš pradžių Tralerių laivyno bazės viršininko pavaduotoju, o netrukus ir viršininku. Pirmąjį didelį žvejybos laivą, didįjį žvejybos tralerį šaldytuvą "Krylovas" Lietuva gavo 1957 metais. Vėliau pasirodė ir kiti.

"Tada jaunimas greitai darė karjerą. 28 metų jau buvau Žuvies pramonės gamybinės valdybos (ŽPGV) viršininko pavaduotoju laivynui. Tuomet 23 metų šturmanai tapdavo tolimojo plaukiojimo kapitonais. Be to, galėjo dar ir papriekaištauti, kad aš - ne jūrininkas ir ne žvejys. Pradėjau plaukti į žūklę, kad žvejai mane pripažintų", - yra pasakojęs E. Urbonavičius.

"Mokykitės iš Lietuvos"

Šios praktikos - su žvejais plaukti į jūrą analizuoti, ar teisingai laivai paskirstyti žūklės rajonuose - E. Urbonavičius neatsisakė ir vėliau, kai 1962 m. pradėjo vadovauti ŽPGV. Kartą Lietuvos KP CK pirmuoju sekretoriumi dirbęs Petras Griškevičius dėl to netgi išreiškė nepasitenkinimą: girdi, tave gerbiame kaip sumanų vadovą, tačiau per mažai būni vietoje.

Užtat rezultatas buvo akivaizdus: tarp 25 Mauritanijos zonoje žvejojusių laivų 18 buvo iš Lietuvos. Šeštojo dešimtmečio viduryje Šiaurės ir Norvegijos jūrose žūklė buvo sezoninė reikėjo panaudoti kitus rajonus. Lietuvos traleriai iš pradžių pasuko prie Kanados krantų, o vėliau pasiekė ir Afriką. E. Urbonavičius vietoje studijavo žūklės rajonus nuo Namibijos iki Maroko.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėta skirti laimikių kvotas, kovoti dėl žūklės rajonų. Lietuvos žvejai laiku užsiėmė geras pozicijas. "Įpratus dirbti stichiškai, iš pradžių buvo sunku kvalifikuotai paskirstyti laivus į šešis žūklės rajonus (aštuntąjį dešimtmetį jų jau buvo penkiolika). Iš Žūklės skyriaus reikalavau ne mažiau kaip penkių paskirstymo kiekviename rajone variantų.

Dabar, kompiuterių eroje, tai lengva: įtraukei 10 metų laivų tipų, kvadratų duomenis - ir gavai rezultatą. O tada buvo skaičiuojama pieštuku. Tačiau 1965 metais šį mokslą buvome visiškai įvaldę", - yra pasakojęs E. Urbonavičius. Tais metais ŽPGV sugavo rekordinį laimikį, todėl jo vadovas buvo apdovanotas Lenino ordinu. Jį vertino ir Vilniuje, ir Maskvoje. Būdamas ŽPGV viršininku, E. Urbonavičius pirmasis Lietuvoje, o gal ir visoje sovietinėje imperijoje įvedė selektyviuosius pasitarimus.

Apsilankęs Klaipėdoje, TSRS žuvies ūkio ministras A. Iškovas kolegijoje referavo: "Jeigu norite pamatyti žuvies ūkio organizavimo etaloną, važiuokite į Lietuvą ir mokykitės". ŽPGV garsėjo kaip šakos novatorė, pirmoji įdiegianti naujus valdymo modelius.

Svečių delegacijų Klaipėdoje nestigo

To žuvų ūkio organizavimo etalono į Klaipėdą plūdo įvairiausio rango delegacijos. Aukščiausio rango delegatus, žinoma, pasitikdavo ŽPVG viršininkas, o paskui jau ir "Litrybpromo" generalinis direktorius E. Urbonavičius. Žinojau, kad operatorius ir fotografas Eugenijus Macius yra sukaupęs nemažai kadrų iš tų aukščiausiojo rango delegacijų lankymosi, žinoma, ne ŽPVG ar "Litrybpromo" kontoroje.

NEMAŽIAU SVARBŪS buvo ir LKP CK pirmųjų sekretorių Antano Sniečkaus ir Petro Griškevičiaus vizitai. Kaip matome nuotraukose, ne LKP miesto partijos vadovas Jonas Gureckas ar vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys šalia pačių pačiausių, o valstybės valstybėje "Litrybpromo" vadas.

Žvejybos uoste E. Urbonavičius turėjo ką parodyti. Žiūrėdama E. Maciaus fiksuotus kadrus, juose atpažinusi kai kuriuos LTSR, TSRS pačius pačiausius, galvojau apie žmonių tokią laikiną didybę ir ateities nežinomybę.

Manau, kad šiandien nedaug kas pasakytų kuo buvo Aleksejus Kosyginas, Erikas Honekeris, netgi Antano Sniečkaus ar Petro Griškevičiaus pareigas kažin kas teisingai įvardintų. O tų žmonių - TSRS ministro pirmininko Aleksejaus Kosygino, Vokietijos demokratinės respublikos Eriko Honekerio komunistų partijos vado ir faktinio šalies vadovo, LKP CK pirmųjų sekretorių Antano Sniečkaus ir jį pakeitusio Petro Griškevičiaus rankose buvo vairalazdės - ekonomikos, pramonės, kultūros, švietimo, daugeliu atvejų - ir žmonių likimų.

Kas tuos vairininkus šiandien prisimena? Nebent pokario karta, kuri taip pat žino ir kas buvo gulagai, socializmas ir jo grimasos, kokie buvo komunizmo lūkesčiai ir socialistinis lenktyniavimas.

Bet grįžkime prie "Litrybpromo", kurį daug kas vadindavo valstybe valstybėje. Toks jis ir buvo. Ir, kai atvykdavo patys pačiausi, žinoma, juos pasitikdavo valstybės valstybėje vadas Eugenijus Urbonavičius. Jis privalėjo parodyti ir įrodyti, kad iš TSRS, o ir LTSR biudžetų skiriamos lėšos "virsta kūnu" jau anksčiau minėtiems tikslams.

O, tarkim, su VDR "Litrybpromą" siejo laivų statyba šioje šalyje. Tad Erikas Honekeris ne šiaip 1973 m. atvyko pasižvalgyti Klaipėdoje. Su VDR turbūt siejo ir pasidalinti Baltijos jūros žūklės rajonai. Aleksejui Kosyginui Klaipėdos žvejybos uostas ir laivai, matyt, irgi rūpėjo. Nuo jo parašo priklausė, kiek lėšų bus atseikėta TSRS žuvų ūkio ministerijai, o ši tų lėšų skirs "Litrybpromui"...