Taigi, šiandien tęsime pasakojimą apie Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą, trumpiau "Litrybpromą" Herkaus Manto 2 - ajame name su įvairiomis pertvarkų metamorfozėmis (skaityti ankstesnes "Akvareles") karaliavusį daugelį metų, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, kuri čia dirbo iki 1958 m.
Maitino visą Lietuvą
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos žvejybos laivyną sudarė 214 laivų, kurie per metus pagaudavo vidutiniškai apie 400 tūkst. tonų žuvų, o dešimtmečio viduryje pasiekė 540 tūkst. t. "Litrybpromas" plėtėsi ir krante. Jai priklausė Tralerių, Okeaninio, Baltijos, Refrižeratorių laivynų bazės, konservų ir žuvies gamyklos, taros kombinatas "Progresas", žūklės priemonių fabrikas, žvejybos uostas, Jūreivystės mokykla, remonto ir statybos valdyba bei buities infrastruktūros įmonės.
"Per visus darbo metus turėjau gerą komandą. Kiekvienas pavaduotojas, padalinių viršininkai - visi buvo asmenybės: Bronislovas Rudzinskas, Nikolajus Koptevas, Nikolajus Mileika, Albertas Nuždovas, Ivanas Matycinas, Vladimiras Mročko, Pavelas Kuperinas, Algirdas Vaitiekūnas, daugelis kitų. Iš viršaus mūsų, galima sakyti, nespaudė - pasitikėjo. Nors viršininkų turėjome daug: Maskva kuravo ekonomikos klausimus, Vilnius - kadrų, "Zapryba" - laivų remontą, transporto laivyną", - kadaise valstybės valstybėje objektus vardijo E. Urbonavičius.
Maskva leisdavo Lietuvai pasilikti dešimtadalį sugautos žuvies. Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas (buvęs ŽPGV) sukūrė unikalią sistemą, didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatęs žuvies gastronomijos gamyklas, kituose - šaldytuvus ir žuvies perdirbimo bei realizacijos cechus. Už Maskvos skirtus valiutos milijonus įrenginius pirko VFR.
Klaipėdoje ir Vilniuje buvo pastatytos parduotuvės "Delfinas". Teisybės dėlei reikėtų paminėti ir tai, kad bent jau Klaipėdos "Delfine" tos žuvies kartais ir pritrūkdavo. Ypač daugelio pamėgtų silkių ir menkių, kurios anuomet buvo bene pigiausios. Kodėl? Aiškinsimės "Akvarelių" ciklo apie "Litrybpromą pabaigoje.
Baiminosi antrosios Latvijos
Audringas žuvų pramonės klestėjimas Lietuvai turėjo ir neigiamų pasekmių. Trūko savų specialistų, į Klaipėdą važiavo iš visos SSRS. Nors Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas, kuriame dirbo 20 tūkst. žmonių, kasmet pastatydavo po 1 000 kv. m butų, eilės jiems nemažėjo. Tiesa, į jūrą pasišovusių plaukti, tarkim, Ukrainos šachtininkų į eiles neįrašydavo.
VIZITAS. Kai 1973 m. Klaipėdoje lankėsi VDR vadovas Erikas Honekeris, jį "šefuoti" buvo patikėta taip pat E. Urbonavičiui. Mat nuo VDR priklausė ir žūklės rajonų Baltijos jūroje pasiskirstymas, ir laivų statybos reikalai, svarbūs Klaipėdos laivynui atnaujinti.
"Tais laikais sakydavo, kad Klaipėdoje ir "Trinyčius" pastatė tik todėl, jog žvejams nuotakų nestigtų. Dėl demografinio sprogimo teko skubiai statyti vaikų darželius - per metus po vieną 250 vietų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pas mus jų buvo dvylika", - ir juokais, ir visai rimtai kadaise teigė E. Urbonavičius.
Vilnius ėmė rimtai baimintis, kad Lietuvos neištiktų Latvijos likimas, kai latviai Latvijoje jau sudarė mažumą...
Tik buvusios galybės pėdsakai
Šiandien iš didžiosios žuvų pramonės imperijos liko tik pėdsakai - Žvejų kultūros rūmai, kuriuose žvejų seniai nebėra, Jūrininkų ligoninė, kurioje dabar gydomi visai nebe jūrininkai ar žvejai. Galingos žuvų gamyklos, fabrikai, kombinatų korpusai, vaikų darželiai, poilsio bazės, viešbučiai, pusvelčiui išparduoti, o gal ir visai veltui už vieną litą atiduoti, išgrobstytas arba metalo laužui supjaustytas ir galingas laivynas. Žvejai įsidarbino kas kur. Kiti nusigėrė arba prekiauja turguje.
"Po vadinamosios pertvarkos procesas pajudėjo. TSRS žuvies pramonės ministerijoje prasidėjo tikra netvarka: įmones stambino arba dalijo. Niekam neleido dirbti, nuolat tampė. Man tai be galo įkyrėjo. Maskvai pareiškiau, jog pavargau nuo jų, ir 1988 metais išvykau ilgalaikėn komandiruotėn į Mozambiką. Kai 1992-aisiais grįžau į Klaipėdą, pasibaisėjau, ko čia spėjo pridaryti. Bet ir tada dar buvo galima išgelbėti laivyną. Tik niekam to nereikėjo, išskyrus buvusius Lietuvos pramonės gamybinio susivienijimo darbuotojus", - su kartėliu kadaise pripažino E. Urbonavičius.
Kartu su savo ištikimais padėjėjais E. Urbonavičius sukūrė žvejybos laivyno gelbėjimo projektą su išsamiais finansiniais skaičiavimais. Jį buvo galima įgyvendinti - reikėjo tik palikti 40 efektyviai veikiančių laivų branduolį (buvo pridėtas laivų sąrašas ir jų išlaikymo išlaidos).
"Sakė, neva Lietuva neturėjusi žūklės zonų. Jos buvo - man nuolat skambindavo iš tos pačios Mauritanijos, siūlė įsileisti mūsų laivus už 19 procentų laimikio. Tačiau, akivaizdu, laivynui buvo numatyti kiti planai. "Jūrai" vadovavęs mano buvęs pavaldinys atvirai išsigando, kad užimsiu jo vietą. Kalbėjausi ir su Adolfu Šleževičiumi, tuometiniu premjeru, vėliau rašiau Gediminui Vagnoriui, Prezidentui Algirdui Brazauskui - viskas veltui. Man sakė: nelįsk, patys žinome, ką daryti. Per trejus metus "Jūroje" pasikeitė septyni generaliniai direktoriai - kokia įmonė tai ištvers! Žuvų pramonė ir laivynas - itin sudėtingas organizmas, nepakenčiantis diletantizmo", - kadaise duodamas interviu žurnalistei Jelenai Listopad, teigė E. Urbonavičius.
Tačiau kas ir kokiu būdu pasinaudojo išgrobstytu "Litrybpromo", tapusio susivienijimu "Jūra", turtu, taip ir neaišku. Ir, matyt, niekas nesuinteresuotas to aiškintis. "Akvarelėse" galiu tik spėlioti, į kieno kišenes subyrėjo jau nebe rubliai, o litai. Ir iš kur Lietuvoje radosi milijonieriai... Beje, ne tik subyrėjusios valstybės valstybėje atveju.
Anonsas
Po savaitės pasakojimas, kaip "Litrybpromo" veiklą po trisdešimties metų vertina Algirdas Vaitiekūnas, septynerius metus dirbęs "Litrybpromo" generalinio direktoriaus pavaduotoju. Su juo ir išsiaiškinom, kodėl Klaipėdos "Delfine" dažnokai pristigdavo žuvies...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą