Tęsiame pasakojimą apie Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą - "Litrybpromą" - Herkaus Manto g. 2-ajame name su įvairiomis pertvarkų metamorfozėmis (skaityti ankstesnes "Akvareles") karaliavusį daugelį metų, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, kuri čia dirbo.
Šiandien "Litrybprome" dairysimės vieno iš generalinio direktoriaus pavaduotojų statybų reikalams Olego Myciko našlės Danutės Mycik akimis. Jos sudrėkdavo, kai kalbėjomės apie sutuoktinio darbą ir veiklą. O ypač apie jų romantišką pažintį.Man ji atrodo išskirtinė dar ir todėl, kad gal kiek giliau suvokiau, kaip susikurdavo mišrios šeimos.
Danutė tvirtino jų šeimą buvus laiminga. Nuo vyro mirties tepraėjo ketveri metai. Drėgmė akyse ir balso virpėjimas visiškai suprantami. Bet - apie viską nuosekliau.
Žuvėdros vaidmuo tarsi užkodavo ateitį
Kadaise ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje garsi, o ir SSRS lengvosios atletikos bendruomenei žinoma Danutė Kaminskaitė, kilusi nuo Papilės, taip jau susiklostė, tapo pokarinės Klaipėdos istorijos dalimi.
Tėveliui 1946 m. pasimirus, šeima sunkiai vertėsi. Kai brolis pasišovė mokytis statybininko amato Klaipėdoje, paskui jį 1950 m. persikėlė ir visa šeima, apsigyvenusi Žvejybos uosto rajone. Čia, jau paauglė, Danutė lankė 8 - ąją vidurinę.
Štai taip atrodė Olegas Mycikas, kai jį sporto salėje matydavo Danutė.
"Man labai sekėsi, nes turėjau gerus mokytojus. Fizinio lavinimo mokytojas Antanavičius, nusižiūrėjęs per pamokas, suagitavo lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Pradėjau sportuoti. Bet to buvo negana - lėkdavau į pionierių namus lankyti dramos būrelį. Susėdame prie stalo ir mokomės tekstus mintinai. Nuobodu. Bet tikau žuvėdros, gal kiro vaidmeniui. Tik viename Danauskienės statytame spektaklyje ir tesudalyvavau, klykaudama kaip žuvėdra", - juokiasi Danutė.
Vėl sėsti prie stalo ir kalti roles jai buvo nuobodu. Tuo labiau, kad pirmajame pionierių namų aukšte Alchimavičius, kuriuo žavėjosi visos Klaipėdos moterija, ką ten apie paaugles kalbėti, mokė baleto "pa" abėcėlės.
"Išdaviau dramą, puoliau prie baleto. Buvo kažkokia atranka į baleto mokyklą Leningrade. Tarp kitų atrinko ir mane. Buvau laiminga. Bet mama griežtai pasakė: "Neišsigalvok". Ir nuplaukė visos mano svajonės apie puantus ir gulbiškus sijonėlius. Pradėjau lankyti gimnastiką - vis arčiau baleto. Bet fizinio lavinimo mokytojas irgi nepaleido - ruošė sprintui moksleivių spartakiadoje. Kai man buvo įteiktas pirmos vietos diplomas, iki tol sprinte princese buvusi Janina Kudreckaitė suplėšė antrosios vietos diplomą. Po tos spartakiados mane perėmė treniruoti Vytautas Leskauskas. 100, 200 metrų distancijos ir šuolis į tolį.
O štai toks šokiuose prasibrovė pro pirmosiose gretose stovinčias merginas prie Danutės, susigūžusios prie lango.
Žiemą treniruodavomės iš mokytojų seminarijos į internatą paversto pastato sporto salėje. Čia pirmą kartą pasirodė ir JIS, tuomet jau baigęs Jūreivystės mokyklą ir su žvejybos laivais plaukęs į jūras. Kai būdavo krante, ateidavo čia pakilnoti štangų, pamėtyti kamuolio į krepšį. Mums jis darė įspūdį. Žinoma, dėmesio mums - nulis sveikų. Su vienodomis kasytėmis, panašiais marškinėliais buvome lyg ir beveidės", - pradžių pradžią apie O. Myciko atėjimą į jos gyvenimą pasakojo Danutė.
Pirmą kartą - į šokius
Baigusi vidurinę, Danutė pradėjo dirbti Žuvies konservų gamykloje, kuri buvo ir vėliau susitvėrusio "Litrybpromo" dalis.
Gamykloje buvo privilegijuota kaip sportininkė lengvaatletė. SSRS nebuvo sportininkų profesionalų. Visi kažkur dirbo. Vasarą iš sporto stovyklų ateidavo tik algų pasiimti. Žiemą dirbdavo. Bet ir treniruotės vykdavo vos ne kasdien. Sportininkės draugės kartą Danutę įkalbėjo su jomis eiti į šokius.
"Tuomet šokių salė buvo Turgaus gatvės banko pastate. Kadangi į šokius atėjau pirmą kartą, man iš karto nepatiko tvarka - užgroja muzika, ir visos panelės puola į pirmas gretas, mano draugės - irgi. O aš susigūžiau prie lango. Labai nustebau, kai iki manęs prisiyrė jaunuolis tvarkingu juodu kostiumu, su ūsiukais, peteliškė po kaklu. Tai buvo Olegas. Bešokdamas jis pradėjo berti komplimentus, o aš pasakiau, kad jį pažįstu iš sporto salės. Jis manyje tos su kasytėmis, žinoma, neatpažino, nes jau pagal tų laikų madas buvau garbanota. Pradėjo teirautis, kuri su tomis kasytėmis buvau", - pasakojo Danutė.
Danutei ir Olegui pavyko sutikti vienas kitą.
Tą vakarą jie abu ir tešoko. Po šokių, kaip tuomet buvo įprasta, Olegas šokdintą merginą lydėjo namo. Jis gyveno nuomojamame bute miesto centre, o ji - Žvejybos uoste. Kas tie atstumai jaunystėje... Paskui - žygiai į kiną, į teatrą. Saldainiai, gėlės. Na, viskas, kaip priklauso. Žinoma, Danutei tai darė įspūdį.
Kai Olegas išplaukdavo į jūrą, laukdavo sugrįžtančio. Įstojo į Kauno politechnikos institutą. Be darbo, treniruočių, vakarais paskaitos čia, Klaipėdoje, egzaminų laikyti važiuodavo į Kauną. Studijavo maisto pramonės technologijos specialybę. Ir tas ilgesys. Jo nenumalšindavo nei telegramos, nei radiogramos. Jauniesiems skaitytojams primenu - internetai, mobilieji 1961 - 1962 metais dar "nemaskatavo" net fantastiniuose romanuose. Iki jų atsiradimo pas mus - dar 30 metų... Laiškai irgi negalėjo atstoti bendravimo. Tas pusmetį trukdavęs laukimas...
Anonsas
Kitą savaitę - apie Danutės ir Olego laiškus iš Klaipėdos ir Pamaskvės, į kurią tarnauti sovietinės armijos statybiniame būryje Kalėdų pirmąją dieną - gruodžio 25-ąją - buvo "ištransportuotas" Olegas Mycikas su kitais klaipėdiečiais. Žinoma, Danutė jį išlydėjo. Ir kaip grįžtančio iš jūros laukė. Tik tuomet jau ne pusmetį - trejus metus. Bet buvo ir vienas susitikimas ten - Pamaskvėje... Jis galėjo baigtis skyrybomis dar nesusituokus. Bet apie tai - kitą savaitę.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą