Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (71)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (71)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Klaipėdos kvartale, kuris buvo vadinamas Pelenynu.


Iš viso kvartalo belikusiu vienu nameliu, priklausančiu irkluotojams, dabar labai domisi buvęs irkluotojas, šiandien gyvenantis Trakuose, Romas Lankas. Jis rašo akademinio irklavimo istoriją Klaipėdoje, kuri turi gilias šaknis.


Neseniai R. Lankas atkapstė kelis įdomius dalykus. Pasirodo, prieškariu Klaipėdoje buvę du irkluotojų klubai - "Santaros" Žvejų gatvėje, kur dabar vyninė, ir dar vienas, kuriame burdavosi vokiečių tautybės irklavimo aistruoliai. "Santaros" klube, veikusiame 1935-38 metais, buvo išugdyti ir tautinės olimpiados čempionai.


R. Lankas būtų labai dėkingas, jei atsilieptų Valterio Miškio iš Svencelės artimieji arba galintieji suteikti apie jį žinių. Taip pat ieškomi Jurgio Peteraičio iš Vanagų kaimo, Helmuto Griningo iš Pagėgių, Jurgio Bertės iš Piktožių kaimo giminaičiai ar tie, kurie ką nors apie jį galėtų papasakoti. Anskis Reizgys, Elzė Runkytė, Gerda Krepsaitė, Marytė Kazlauskaitė taip pat buvo garsūs Klaipėdos krašto irkluotojai. Jeigu kas turite apie juos žinių, nuotraukų, skambinkite tel. 8 680 92108 arba rašykite el. paštu [email protected].


Kas dar buvo Žvejų g. name, šiandien žymimame 5-uoju numeriu, kur prieškariu buvo "Santaros" klubas ir vyninė, pasižvalgysime kitą pirmadienį. O šiandien tęsiame pasakojimą apie Pelenyno kvartalo gyventojų gyvenimo būdo ypatumus pokario metais.








Image removed.
Pokario Pelenyno gyventojams rūpėjo ne kvartalo istorija, o kaip išgyventi rūsčiomis sąlygomis. Šioje nuotraukoje pirmoje eilėje pirmas iš kairės - Boleslovas Doveika, Bronė Doveikaitė-Domarkienė, Pranas Domarkas, Magdalena Liudvinavičienė, nežinomoji. Antroje eilėje iš kairės: nežinomoji,nagingas metalo meistras Juozas Arbačiauskas, Marija Klimavičiūtė (V. Zaverto mama), nežinomasis, Bronius Liudvinavičius (Reginos tėvas), ir Onutė Klimavičiūtė - gabi irkluotoja, Viktoro teta.

Vaikų uždarbiai


Pokario metais Pelenyne gyveno labai įvairių profesijų, jei jas turėjo, ir užsiėmimų žmonės. Čia buvo įsikūrusi duonos kepėjo Čepauskio, statybininko Dunausko šeimos. Be kita ko, Dunauskas statė Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Ir Viktoras Zavertas didžiuojasi, kad draugavo su jo sūnumi Kaziu. Su juo buvo įsiropštę į bažnyčios bokšto viršūnę, nuo kurios Klaipėda - kaip ant delno. Kai buvo statoma toji bažnyčia, Rumpiškės gatvėje tebebuvo pelkynai.


Žodžiu, Pelenyno namuose gyveno labai įvairi publika. Būta ir "profesionalių" girtuoklių, gyvenusių iš nežinia ko.


Iš visos tos publikos išsiskyrė Domarkų šeima. Mat jos galva buvo maisto produktų parduotuvės prie fanerinės vedėjas, o tuo pačiu ir pardavėjas. Prekybininkai pokariu buvo ypatinga kasta. Kadangi visko - maisto, drabužių - stigo, prekybininkai prilygo burtininkams, nuo kurių priklausė klaipėdiečių tegu ir sąlygiška, bet gerovė.


"Skirtingai nuo kitų pardavėjų, Domarkas į Pelenyną niekados neparnešdavo kokių produktų kaimynams. Mes būdavome dėkingi ir už tai, kad jis pranešdavo, jog, tarkim, rytoj bus pardavinėjamas cukrus", - sakė V. Zavertas. Jau apie ketvirtą ryto visas Pelenynas išsiruošdavo į parduotuvę - užsiimti eilių. Eidavo padangiais, per geležinkelio tiltą.


Pelenyno vaikai tokiose "ekskursijose" dalyvaudavo noriai, nes tai būdavo puiki proga ne tik šeimai papildyti maisto produktų atsargas, bet ir užsidirbti. Į eiles stovėti produktų - miltų, duonos, cukraus, sviesto, dešros ir panašiai, išsirengdavo visa šeimyna. Nes produktai buvo pardavinėjami dozuotai: vienas žmogus - vienas kilogramas miltų, cukraus ar duonos kepalėlis. Taigi tie, kurie eiles užsiimdavo be kitų šeimos narių, "pirkdavo" dar vieną ar kelias burnas.


Bet populiariausias uždarbis buvęs toks, kad berniūkščiai ir mergiščios užimdavo pavėlavusiems ateiti eiles ir jas "parduodavo" už dešimt kapeikų. O tai buvo didelis pinigas, nes už dešimt kapeikų jau galėdavai nusipirkti bilietą į kiną.


Saldaininės kvapai


Ne tik Pelenyno, bet ir viso senamiesčio vaikus sutraukdavo saldūs saldainių fabriko kvapai, sklisdavę beveik per visą miestą. Panašiai būdavo ir su vadinamojo CBK ar fanerinės kvapais, tačiau tik saldaininės kvapai būdavo malonūs, nes žadindavo viltis, kad kokia teta per grotuotą langą kyštelės "barbarisą" ar "irisą".


Prie saldaininės susirenkantys vaikai buvo dvejopi: vieni tų saldainių įkyriai zirzdavo, o kiti tik slampinėdavo tarsi šiaip sau, ir širdelės virpėdavo - gal išmes? Moterys, dirbusios saldaininėje, puikiai suprasdavo, ko tiems vaikams čia reikia. Ir paprastai laimėdavo ne zirzekliai, o tie išdidieji. Ne kartą buvę pavaišinti saldainiais sakė ir V. Zavertas, ir Regina Liudvinavičiūtė-Korus.


Tiltelis


Pelenyno kvartalą nuo saldaininės ir senamiesčio skyrė tiltelis per "sąsiaurį" tarp Jono kalnelio tvenkinio ir Danės. Prieškariu tas tiltelis buvo galingas, betoninis, nes juo juk turėdavo pravažiuoti ir traukiniai. Tačiau jis buvo susprogdintas, ir pokariu tebuvo "atkurtas" medinis.


Tiek Pelenyno vaikams, tiek aplinkinių gatvių berniūkščiams jis buvo tramplinu nardant į minėtą "sąsiaurį", kuris buvo mėgiama maudynių vieta. Bet čia įvykdavo ir skaudžių nelaimių: nuo jo nuvirtusi pakaušusi Pelenyno gyventoja žuvo, nardantys vaikai susižalodavo. Bet nelaimės neatgrasydavo nuo pramogų prie Pelenyno tiltelio. Jos liovėsi tik tuomet, kai tvenkinio ir Danės vandenys jau buvo užteršti tiek, kad maudytis tapo nebeįmanoma.


Šiandien Pelenyno kvartalas visai nunykęs. Bet kas žino - gal visai netrukus jį užkariauti kėsinsis naujieji lietuviai?


Gražina JUODYTĖ

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder