Pas juos gyvenusiam J. Žvirbliui kleboną L. Pavilionį tekdavo vežti ir į Rygos banką atsiimti Amerikos lietuvių atsiųstų aukų - dolerių - bažnyčios statybai, ir į Vilnių, kur reikėdavo "pramušinėti" limitines statybines medžiagas.
Kęstutis pamena ir tokius dalykus, kaip gaudavę siuntinius iš giminaičių JAV žmonės pirmiausiai juose ieškodavo... muilo. Mat jame būdavo "įmontuotas" ar aukso pinigėlis, ar dolerio banknotas - taip žmonės iš už Atlanto stengėsi prisidėti prie bažnyčios statybos.
Kad dabartiniai klaipėdiečiai įsivaizduotų, kokia vieta skirta tai bažnyčiai, detalė iš K. Kuzmarskio pasakojimo: "Kartą pas mus su rezgine atėjo kunigas B. Burneikis. Rezginėje spurdėjo žuvis. Jis mamai liepė atspėti, kur ji pagauta. Ir pats paskubėjo užbėgti už akių - "Tvenkinyje, kur bažnyčia statoma"..."
O dabar laikas atskleisti paslaptį, kurią žadėjome pranešti praėjusio pirmadienio rašinyje. Kai 1961 metais Kuzmarskių šeima kraustėsi į naujai pastatytą namą Danės gatvėje, ir daiktai naujajame būste buvo sustatyti į vietas, Kuzmarskiai su talkininkais nubildėjo papietauti į restoraną. Ten kažkas užsiminė, kad gerai būtų ir vyno išgerti. Vyresnysis Kuzmarskis pliaukštelėjo ranka per galvą: "Juk rūsyje užmiršau vyno butelius". Pakilęs nuo stalo su vaikais nuskubėjo prie namo Kepėjų gatvėje.
Tačiau jis jau buvo nugriautas... Ten taip ir liko vyno buteliai, kurie buvo skirti pavaišinti garbius Klaipėdos dvasininkus.
Vaikystės stebuklai
Pokario vaikams didžiausi stebuklai buvo ledai ir gazuotas vanduo.
O primityviems ledų ir gazuoto vandens pardavėjų vežimėliams buvo reikalinga atitinkama temperatūra - šaldytuvų dar nebuvo. Netoli Kuzmarskių namų prie kažkokių pastatų griuvėsių buvo išlikusi glazūruotų plytelių aikštelė. Štai į ją sunkvežimiais dar žiemą priveždavo ledų, prikirstų mariose. Jų didžiausias krūvas apdėdavo pjuvenomis ir uždengdavo brezentais.
Žinoma, tokios "priemonės" nesustabdydavo ledų tirpimo pakilus oro temperatūrai. Aplink krūvas telkšodavo balos. Tačiau net iki vidurvasario ledai kažkaip išsilaikydavo.
Rytais, suvažiavę su ledų ir gazuoto vandens vežimėliais prekeiviai, dažniausiai moterys, prisikraudavo jų ertmes ir išvažinėdavo į miesto "taškus".
Bet pats didžiausias stebuklas Kuzmarskiukams atrodė saldumynų sandėlis. Jis buvo dabartinio "Žvejų baro" pastate. Nepakartojama švente tapdavo diena, kai kaimynas Puidokas berniūkščius pasikviesdavo talkon krauti razinų, saldainių, džiovintų vaisių dėžes.
Jos iš sandėlio kelių aukštų buvo nuleidžiamos lynais. Svajonių svajonė, kad tie lynai nutrūktų... Ir pasitaikydavo. Tuomet dėžių lentos neatlaikydavo ir saldumynai pažirdavo ant grindinio. Vaikai rūpestingai saldumynus surinkdavo. O Puidokas už pagalbą atseikėdavo po saują saldėsių.
O dar viso senamiesčio vaikai traukdavo prie konditerijos fabriko. Užvertę galvas į jo langus, laukdavo, kol moterys su baltais "kykais" ant galvų išlys pakvėpuoti: juk kondicionierių taip pat nebuvo. Karštuose cechuose virdavo dar karštesni saldainiai. Nors vaikai moterų saldainių nekaulydavo, tačiau jos ir pačios suprasdavo, ko jie, užvertę galvas, laukia. Ir, kaip žvirbliukams lesalo, pamėtydavo vaikams svilinančių "barbarisų" ar "irisų".
"Vyriški" žaidimai
Labiausiai viliojantys pokario berniūkščius buvo tie, kuriems reikėdavo karbido ir parako. Kuzmarskių klasės draugo Liudo Jaciukevičiaus tėvas buvo keltininkas, tad jis į mažiuką keltą vaikus įsivesdavo nemokamai. Persikėlę per marias vaikai traukdavo į "švedų tvirtovės" Kopgalyje griuvėsius. Ten prisirinkdavo parako lazdelių. Ir prisigamindavo labai panašių į dabartines kinietiškas "chlopuškes", kurių garsais ir be kokių progų gąsdindavo senamiesčio motinas.
O Jono kalnelio tvenkinyje vykdavo spalvingos "ugnies šventės". Aloyzas ir Kęstutis, nuėję pas mokyklos draugus, gyvenančius prie Jono kalnelio tiltelio, su jais susėsdavo į valtį ir plaukdavo Grįžgatvio gatvės, kurioje buvo įsikūręs karinis dalinys, link.
Nežinia kaip jo tvenkinio dumble atsirasdavo dūminės "šaškės". Jas, įvairiais būdais iš dumblo išsikabinę, vaikai sudėliodavo ant lentelių, suvertų virve, ir prikabintų prie valties. Padegtos "šaškės" sproginėdavo, leisdamos dūmus bei įvairiaspalves liepsnas. Tai būdavo nepakartojami reginiai.
Pokario metais Danės upe į "fanerkę" buvo plukdomi sieliai. Kai Aloyzas su Kęstučiu pro savo namų langus pamatydavo sielių virtines, kaip ir kiti senamiesčio vaikai, išbėgdavo sielininkų prašyti, kad paplukdytų. Ir, jeigu pavykdavo įsiprašyti, džiaugdavosi nuplukdyti iki pat medienos fabriko. Nuo jo grįždami namo pakeliui patirdavo dar vieną malonumą - išsimaudydavo.
Beje, "Meridiano" vietoje buvo ir šviežios žuvies turgelis. Dar spurdančias žuvis iš kažkur į lentinį gardą Danėje atveždavo žvejai. Kai kuri nors senamiesčio gyventoja savo šeimyną nuspręsdavo pamaitinti žuviene ar kepta žuvimi, ji pas prekeivius ateidavo kaip į kokią "Maximą" ir prašydavo išgriebti nusižiūrėtą garde plaukiojančią žuvį - Danės vanduo tuomet dar buvo tolygus krištolui.
Ir dar viena pramoga - "beždžionių" tiltas per Danę, kuris ant lynų buvo pakabintas gal 1955-aisiais. Ant jo pasisupti susirinkdavo beveik visi senamiesčio vaikai. Kai dėl šios pramogos vaikus tramdyti pradėdavo suaugę tilto keleiviai, vaikai dar labiau jį įlinguodavo. Suaugusiųjų aimanos būdavo irgi pramoga.
Tačiau tos pramogos labai greitai baigėsi. Gal kokiais 1957 metais po Lapkričio 7-osios demonstracijos besiskirsčiusiųjų ant liepto susigrūdusių žmonių "beždžionių" tilto trosai neatlaikė - minia sugarmėjo į šaltą upės vandenį. Turbūt buvo ir nuskendusių, tačiau, kaip ir visos katastrofos tarybiniais metais, šis faktas buvo nutylėtas.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą