Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXVI)

Todėl kilo labai didelis subruzdimas, kai dingo keturių asmenų Aizenbergų šeima. Aizenbergai su dviem vaikais išsiruošė į vakarėlį pas draugus, taip pat žydų tautybės žmones, Aukštojoje gatvėje. Ir daugiau jų niekas nebematė.

Jau ankstesnėse "Akvarelėse" buvo pasakota apie nuoširdžius kaimynų ryšius. Taigi, Žvejų g. 13-ojo, 15-ojo namų gyventojai, pastebėję, kad kelias dienas nevarstomos kaimynų Aizenbergų durys, susirūpino. Ir apie tai pranešė milicininkams. Šie, ryžęsi išlaužti duris, butą rado tvarkingą, su visais daiktais. O ant stalo buvo paliktas maždaug tokio turinio laiškelis: "Mūsų neieškokite, nes nerasite". Nuėję į balių pas draugus (gal atsisveikinimo vakarienę?), Aizenbergai dingo be pėdsakų.

I. Taraškienė su savo krikštasūniu A. Januliu, kuriam savo pasu karjerą išgelbėjo, ir jo vaikais

"Tai buvo maždaug apie 1957 metus, kai žydams į Izraelį išvažiuoti nebuvo jokių galimybių. O Aizenbergai sugebėjo. Po kelerių metų aš gavau laišką iš jų - atsiliepė iš Pažadėtosios žemės", - pasakojo I. Taraškienė. Niekas taip ir nesužinojo, kaip jie įsigudrino emigruoti. Taraškienė spėja, kad išvykti Aizenbergams padėjo gal auksas, gal pinigai. Užtat tas išvykimas ir buvęs toks slaptas. O kaimynams tas įvykis buvo didelis sukrėtimas, mat visi buvo apklausiami ir netgi tardomi.

Batsiuvys

Žvejų g. 15-ajame name gyveno ir dar viena žydų tautybės šeima - Šinkariovai: jos galva Michailas, gražuolė, bet akla žmona Fanė, dvi dukterys ir sūnus. Pas juos ateidavo daug Klaipėdos puošeivų. Pokariu dailios avalynės parduotuvėse negalėdavai surasti su žiburiu. Tad ponios, tuometinėmis sąlygomis siekdamos bent kokios elegancijos, pas "diadią Mišą" eidavo "šniūrais" ir užsisakydavo kuri aukštakulnių batelių, kuri pusbačių.

Tačiau visko viršūnė buvo žieminiai aulinukai iš "filco". Kad jaunesnės kartos žmogus suprastų, kas tai, reikia paaiškinti. Aulinukai - per skambiai pasakyta. Tokių pokario metais net ir nebūdavo. Žiemą dauguma maknodavo su veltiniais, o kad jie nesušlaptų, ant viršaus būdavo aunami kaliošai. Tokia avalynė moterų ir merginų tikrai nepuošė. Užtat jos pasijusdavo beveik karalienėmis, kai apsiaudavo "diadios Mišos" pasiūtais aulinukais iš balto "filco" (audinys, kiek primenantis veltinio faktūrą, bet plonesnis; o šiluma veltiniui nenusileidžiantis). Baltas "filcas" būdavo kombinuojamas su ruda oda, kuria apmušdavo apačią (vietoje kaliošų). Na, ir tos pačios rudos odos iškarpomis - elniais - būdavo papuošiami aulai. I. Taraškienė prisipažino ne vieną tokių aulinukų porą sudėvėjusi. Vėliau Šinkariovai emigravo į Izraelį.

Velykos

Nors Žvejų g. 15-asis namas buvo visai šalia milicijos septynaukščio, jame gyvenusios lietuvių šeimos švęsdavo jiems brangias šventes. Net ir Vasario 16-ąją drįsdavo padainuoti.

"Mūsų vyrai buvo atsargesni, nes tokias šventes švęsdamas galėjai ir darbo netekti, ir NKVD požemiuose prikultas būti, o gal ir į Sibirą ištremtas. O mes, moterys, tos baimės mažiau turėjom. Tai ir padainuodavom į moterišką kompaniją susibūrusios", - pasakojo I. Taraškienė.

Į Taraškų butą ateidavo žmonių iš gretimų namų ne tik telefonu skambinti...

Jai labai įsiminęs vienas gimtadienis, kuris sutapo su Velykomis. Ir tai buvo balandžio 22-ąją. Šventė Irenos dvidešimtmetį. Smagus balius užtruko dvi dienas. Jame dalyvavo ir krikšto sūnus Adolfas Janulis, dirbęs CBK (Celiuliozės ir popieriaus kombinatas) tiekimo skyriaus viršininku. Jis pirmadienį net darbe nepasirodė, o antradienį baisiausiai persigandęs atlėkė pas Taraškienę: "Kūma, duok savo pasą",- maldavo.

Ji didžiai nustebo, kam to paso Adolfui prireikė. "Jei neduosi, man bus labai blogai", - neslėpė A. Janulis. Tuo metu CBK dirbo labai daug rusakalbių, kurių dauguma buvo Komunistų partijos nariai. Pravaikštas dėl balių jie vertindavo atlaidžiai. Bet gi čia pravaikšta ne šiaip sau, o Velykų proga. Adolfo veblenimas, kad jis šventė krikšto motinos ir Lenino gimtadienį, nieko neįtikino. Pareikalavo gimtuvininkės paso... Taigi I. Taraškienė savo pasu krikštasūnio karjerą išgelbėjo.

"Štabas"

Šiandien net juokinga pagalvoti, kad klaipėdiečiai, parašę pareiškimus, dešimtmečiais turėdavo laukti, kol įves telefoną. Apsukresni, žinoma, visokių landų surasdavo: "tepdavo" ar pasitelkdavo įtakingus dėdes ir "cioces".

O Taraškai telefoną turėjo. Tiesiog Taraškui, kaip statybininkui, priklausė jį turėti,- maža kas statybose dieną ar naktį gali įvykti. Ir tai buvo vienintelis telefonas visame name, todėl Taraškų butas buvo tarsi koks štabas: kam kas nutikdavo, visi pas juos lėkdavo skambinti - greitąją išsikviesti, giminėms ką skubaus pranešti.

"Štabu" Taraškų butas tapo ir per 1967 metų spalio 18-osios uraganą (apie jį - ankstesnėse "Akvarelėse"). Bet tuomet ne dėl ryšių telefonu. Per uragano sukeltą potvynį Žvejų gatvėje R. Taraškus buvo tapęs "arkliu". Jis vienintelis name turėjo guminius batus iki kirkšnių, tai visus namo kaimynus teko per "upę" ant rankų nešti iki sausos Turgaus gatvę, kad šie nesušlapę galėtų į darbus išsivaikščioti.

Kaip ir daugelis "Akvarelių" herojų, I. Taraškienė jaučia nostalgiją anų metų kaimyniniams santykiams. O šiandien šiame name gyvenantys žmonės teigė, kad čia gimusios ir augusios klaipėdiečių kartos paliko gerą aurą.

Kitą pirmadienį keliausime į Kurpių gatvę, kurios name, pažymėtame 1-uoju numeriu, gyveno dabartinis Seimo narys Vytautas Grubliauskas - Kongas. Šios gatvės name brendo ir kitas garsus džazmenas - Saulius Šiaučiulis. Ir ne tik jie...