Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXXV)

1909-1926 m. sklypo ir pastato savininkas buvo pirklys Eisenstadt. 1909-1930 name veikė S.B. Cohn & Eisenstadt prekybos namai. Juose buvo manufaktūrinių prekių parduotuvė, vyriškų ir moteriškų drabužių krautuvė bei siuvykla. 1929 m. adresų knygoje sklypo ir pastato savininke nurodoma Hertha Eisenstadt. Ji pati čia gyveno ir nuomojo butus dar keturiems žmonėms. Hertha užlaikė ir minėtus prekybos namus. 1935 m. savininku nurodomas Adolf Eisenstadt, turėjęs du nuomininkus, karo metu pastatą perėmė vokiečių valdžia.

O Grinkevičiukas irgi, pats to nežinodamas, yra sukūlęs ne vienos mergiotės širdį

O po karo jis buvo nacionalizuotas ir naudotas komunaliniams butams. I aukštas, kaip ir prieškariu, buvo skirtas prekybai. Čia daugelį metų veikė Dailės parduotuvė. Joje buvo prekiaujama Dailės kombinato dirbiniais, gintaro papuošalais, tekstile. Vėliau - ir dailininkų paveikslais.

Antrajame aukšte buvo kombinato dirbtuvės, kuriose triūsė gintaro meistrai, suvenyrų gamintojai. Antrajame aukšte buvo ir pokarinio Dailės kombinato direktoriaus Jono Grinkevičiaus kabinetas. O trečiajame gyveno visa Grinkevičių šeima - sesuo ir brolis Gražina ir Rimantas, jų mama Uršulė, kažkodėl visų šaukiama Ole, na, ir pats šeimos galva Jonas, kombinato direktorius.

Šeima, gyvenusi kiek kitaip...

Grinkevičiukai - Gražina ir Rimas, kaip ir visi Turgaus g. (tuomet P. Cvirkos) rajono vaikai, lankė 4-ąją vidurinę. Gal dėl to, kad Gražina ir Rimas buvo brunetai gražuoliukai, o gal todėl, kad jų tėvai nuo aplinkinių suvažiavėlių, gyvenamuosiuose namuose ant parketų laikiusių karves, kiaules, skyrėsi inteligencija, "turginukai" moksleiviai jiems jautė pagarbą. Ir... įsimylėdavo.

Kadaise Gražiną įsimylėjęs buvęs prisipažino ir dabar Klaipėdoje žinomas seksopatologas, dermatovenerologas Pragiedrulis Velička. Jis 4-ojoje vidurinėje mokykloje nesimokė, bet Pragiedrulio tėvai labai draugavo su Grinkevičiais. Juos siejo dar prieškarinė bičiulystė nuo Panevėžio ir Vilniaus laikų. Kaip teigia P. Velička šiandien, daugiau jo vaikystės dienų pralėkdavo pas Grinkevičius, nei namuose Medžiotojų gatvėje.

Tad iš Pragiedrulio apie Grinkevičius sužinojau daugiau, nei iš pačios G. Grinkevičiūtės, nuėjusios tėvo - architekto - pėdomis. Ji dabar gyvena Kaune, tačiau retkarčiais atvažiuoja į Klaipėdą darbo reikalais. Jei tenka prariedėti Turgaus g., ji būtinai kolegoms ar bičiuliams, sėdintiems greta jos, parodo 7-ąjį namą ir paaiškina jame kadaise gyvenusi.

Ne vienas 4-osios vidurinės berniūkštis dūsaudavo, kai mokyklos koridoriais praskriedavo Grinkevičiūtė

Gofruota suknelė

Tačiau kažką konkretaus apie buitį iš tų laikų ji sakė nebepamenanti. Gražinai kur kas daugiau įstrigusios vasaros Palangos Tiškevičių rūmuose, kurie pokariu priklausė Dailės kombinatui.

Todėl Gražina sakė visai nebeprisimenanti mokyklos draugų, išskyrus kelis. Jai jau nieko nesakė ir parodyta nuotrauka, kurioje užfiksuotos paauglės, švenčiančios Aldonos Karpavičiūtės (apie ją jau rašyta vienoje "Akvarelių") 12-ąjį gimtadienį. Tarp viešnių - ir Gražina. Nieko nebesakė ir tų mergaičių nuotraukoje vardai bei pavardės. Nieko nuostabaus, Gražina su tėvais iš Klaipėdos gyventi į Kauną išvažiavo 16-os metų.

Beje, ji nebeprisiminė ir manęs, nors buvau ne kartą lankiusis Grinkevičių namuose, kartu su Gražina dalyvavusi senamiesčio vaikų "baliuose". Ji net nustebo sužinojusi, kaip aš jai pavydėjau gofruotos mokyklinės uniformos, kuria mokykloje ji užsivilko pirmoji. Pavydas nebuvo bevaisis: gofruota uniforma vilkėdama atėjau ir aš. Bet jau buvau antroji...

Gražinai po daugelio daugelio metų prisipažinau, kaip ir kitos mokyklos mergiotės, kiek pavarvindavusi seilę, žvelgdama į kur nors gatvėje ar mokykloje praeinantį jos brolį. Rimas mergaičių sielas pavergdavo, pats to nežinodamas, ne tik gražumu, bet ir tuo, kad lankė fechtavimą. Ir kartais kokiose nors moksleiviškose ar miesto varžybose plodavome iki delnų pamėlynavimo, kai Rimas, nusiėmęs šalmą, priimdavo medalius ir čempiono titulus. Gaila, kad Klaipėdoje kažkaip nunyko tas aristokratiškas sportas. Pokariu mieste buvo išauginta nemažai gerų fechtuotojų.

P. Velička prisiminė, kaip iš Grinkevičių langų su žiūronais stebėdavo gretima buvusių Kultūros namų (kur šiandieninio "Hansabanko" operacijų salė) šokių vakarėlius (juose grodavo Arvydas Paltinas, dainuodavo pirmoji, o paskui ir antroji žmona Nelė), kaip pas Grinkevičius jis sužinojo apie žaidimą sukant butelį ir bučiuojantis, kaip Gražina, griaudžiant gramofonui, jį, keturiais metais jaunesnį, mokė šokti "Čarlstoną" ir dar daug ko įdomaus.

"Miestas"

"Akvarelių" gerbėjams (o jų žinau esant tikrai nemažai ne tik Klaipėdoje) turiu būtinai pranešti: nueikite į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomąjį teatrą, kuriame III kurso režisierių specialybės studentai, vadovaujami pedagogo režisieriaus Gyčio Padegimo, pastatė nuostabų spektaklį "Miestas". Jame per žmonių likimus pasakojama Klaipėdos geležinkelio stoties, ligoninės, Centrinio pašto, kino teatro "Aurora" ir kitų mūsų miesto pastatų istorijos. Labai įdomu, kad jų ieškojo patys studentai. Jaunų žmonių fantazijai buvo patikėtos ir situacijos, paremtos konkrečių, kartais prisigalvotų žmonių gyvenimais.

Kai mūsų laikraščio priede "Kultūros uostas" buvo išspausdinta šio spektaklio recenzija, viena "Vakarų ekspreso" skaitytoja, matyt, tą spektaklį jau mačiusi, komentaruose parašė štai ką: "Nepakartojamo įspūdžio spektaklis. Jį pamatyti būtina Klaipėdos vadovams, politikams, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus darbuotojams, apskrities valdininkams ir visiems klaipėdiečiams."

Pasiūlyčiau tą patį - nueikite, nepasigailėsite. Studentai padarė beveik tą patį, ką jūs, kaip teigiate, mėgaudamiesi skaitote. O "Mieste" prisideda dar gyvų žmonių kuriamas vaizdas - komiškas, tragiškas, lyriškas.

G. Padegimas sakė, kad spektakliui renkantys medžiagą, vaidinantys studentai yra ir aktyvūs "Akvarelių" skaitytojai. Gal kada nors jose pasakojamos istorijos sublizgės ir teatro scenoje, nes spektaklis "auga" toliau.