Klaipėda CŽV taikiklyje

Be abejonės, dokumentuose daugiausia atskleidžiamos įvairios karinės paslaptys - sovietinės kariuomenės judėjimas tuometinėje Vakarų Lietuvoje, kur kūrėsi jų daliniai, kokiais ginklais naudojosi, kaip judėjo kariniai laivai Klaipėdos uoste ir panašiai. Tačiau tarp daugiau nei 600 dokumentų, kuriuose viename ar kitame kontekste minima Klaipėda, atskleidžiama nemažai detalių ir apie žmonių buitį, socialinius ir ekonominius reiškinius.

Istorikai sutinka, jog nemažai detalių iš Sovietų sąjungos nutekindavo buvę klaipėdiečiai, taip pat į Klaipėdos uostą atplaukę jūreiviai. Tą patvirtina ir gausybė dokumentų, kuriuose aprašomi "įspūdžiai" iš laivų.

"Vakarų ekspresas" pateikia įdomesnių CŽV dokumentų ištraukas.

1951 m. rugsėjis

Visa iš Klaipėdos išplaukiančių laivų sugaunama žuvis konservuojama čia pat, tačiau išgabenama į nežinomą vietą. Žuvies produkcijos vietiniams netekdavo, nors Klaipėdoje nuolat buvo juntamas maisto trūkumas. Neilgoje ataskaitoje pažymima, jog informatorius Klaipėdos uoste pastebėjo atvykusius sovietinius karininkus, kurie ieškojo, kaip, esant reikalui, prie žvejybinių laivų būtų galima pritvirtinti ginklus.

1952 m. sausis

Informatorius praneša apie tai, kokie laivai sukiojasi uoste. Pridedamas pastebėjimas, jog viename žvejybiniame laive sovietai neleisdavo dirbti daugiau nei 3 lietuviams, o daugiausia buvo gaudomos nuo 5 iki 7 kg sveriančios menkės.

CENTRAS. Nuotraukoje - 1953 m. užfiksuota Montės ir Mažvydo al. sankryža. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų nuotr.)

1952 m. gegužė

Išsamiame pranešime rašoma apie uostamiesčio jūreivystės mokyklą. Ji apibūdinta kaip pusiau sukarinta, išvardyti dėstomi dalykai, kokiu metu ir į kokias praktikas keliauja studentai. Itin neigiamai atsiliepiama apie Partijos istorijos paskaitą, kurios studentai itin nemėgo, o šią neapykantą paaštrindavo nesukalbama dėstytoja rusė žydė Zukermann. Pažymima, jog daugelis studentų buvo vertinami blogai arba labai blogai, o dėstytoja studentus nuolat vadindavusi kontrarevoliucionieriais ir fašistiniais elementais. Anot informatorių, mokyklos administracija į tokius dėstytojų pareiškimus žiūrėjo pro pirštus.

Kitoje dokumento dalyje pasakojama apie 1947 metais (šis faktas gali būti netikslus, mat jūreivystės mokykla įsteigta 1948 m. - Autor. past.) įvykusį incidentą. Artėjant šventėms mokyklos administracija moksleivių neišleido atostogų, tačiau 18 lietuvių vis tiek išvyko pas šeimas. Mokyklos administracija, nenorėdama problemų ir kad nekiltų skandalas dėl mokinių areštavimo, po šio lietuvių akibrokšto visus moksleivius išleido atostogų.

Panašus scenarijus kartojosi ir kitąmet artėjant Velykoms: dalis mokinių, nors ir neturėdami leidimo, demonstratyviai pradėjo krautis daiktus ir ruoštis išvykti. Nenorėdami kalėdinio scenarijaus mokyklos vadovai visus mokinius išleido 3 dienų atostogų su įspėjimu, kad jei negrįš laiku, bus išmesti. Tačiau mokiniai rado būdą pabūti ilgiau su šeimomis - daugelis grįžo tik po 2 savaičių iš gydytojų gavę pažymas apie ligą.

Užsimenama, jog mokykloje lietuviai aktyviai buvo verbuojami stoti į komjaunimą, tačiau tai padarė tik vienas studentas ir tik dėl to, jog bijojo gresiančio išmetimo.

Kitame dokumente pasakojama apie Klaipėdos kalėjimą tuometinėje Malkų gatvėje (šiame pastate iki praėjusių metų buvo įsikūrusi policija. - Autor. past.). Informatoriai atskleidžia, jog jis buvo apjuostas maždaug 4 metų aukščio tvora, prie kurios buvo draudžiama prisiartinti. Jei kas tai padarydavo, iš bokštelio kalėjimo sargas į praeivį nukreipdavo automatą ir rusiškai išrėkdavo reikalavimą pereiti į dešiniąją kelio pusę.

Tvirtinama, jog kalėjime kriminaliniai ir politiniai kaliniai buvo laikomi atskirai. Visgi pas pastaruosius kartais buvo įkeliami ir tikri nusikaltėliai, iš kurių kalėjimo administracija tikėjosi, jog jie atskleis politinių kalinių paslaptis.

DRĄSUOLIAI. Jūreivystės mokyklos (nuotraukoje matomas jos pastatas ir orkestras 1955 m.) studentai lietuviai pasižymėjo ypatinga drąsa: net draudžiant valdžiai vykdavo į namus švęsti šv. Kalėdų ir Velykų. (E. Smirnovo (fotoalbumas "Klaipėda 1945-1965...") nuotr.)

1952 m. liepa

Dokumente pasakojama, jog didžioji dalis Klaipėdos, ypač miesto centras ir komercinis jūrų uostas, buvo sugriauti per karą. Sovietai po okupacijos pradėjo tvarkyti uostą ir krantines, kad čia galėtų patekti komerciniai laivai. Šiuo metu į uostą laivai plaukia, tačiau jo buvo atstatyta tik maža dalis.

Sunaikintos vietos apaugo medžiais ir samanomis, tačiau patys žmonės ėmėsi iniciatyvos ir išvalę plotus mažuose darželiuose pradėjo auginti bulves ir kitas daržoves. Sovietai išvalė miesto centrą, kur iki 1950 m. švęsdavo Spalio revoliucijos ir gegužės šventes. 1950-aisiais plotas buvo apsodintas gėlėmis ir medžiais, iškilo sienos su komunistų ministrų nuotraukomis ir vieta virto parku.

"Po Klaipėdos okupacijos gyventojų skaičius buvo itin mažas. Daugelis žmonių pasitraukė su vokiečiais. Gyventojų trūkumas pradėtas justi, kai atsikūrė popieriaus ir tekstilės fabrikai, pradėti statyti laivai. Darbuotojų reikėjo visur. Po kolektyvizacijos daug jaunimo pradėjo keltis į Klaipėdą, kadangi čia buvo daug lengviau gauti darbo ir užsiregistruoti. Demobilizuoti rusai iš Kaliningrado ir Klaipėdos taip pat pradėjo gyventi čia. Populiacija šiuo metu sudaro 40 proc. lietuvių, 40 proc. rusų, 10 proc. sentikių iš Lenkijos, 10 proc. žydų, gruzinų, armėnų ir ukrainiečių", - taip apie Klaipėdą atsiliepė vienas CŽV informatorius 1952 m. liepą pateiktoje ataskaitoje.

1953 m. sausis

Dokumente, be informacijos, jog miesto gyventojų skaičius nuolat auga ir rusų populiacija jame sudaro beveik pusę gyventojų, užsimenama ir apie tai, jog veikė trys viešbučiai - "Viktorija", "Baltika", "Pajūris". Pažymima, jog pastarajame apsistodavo aukšti sovietiniai pareigūnai, o "Baltikoje" butų laukdavo saugumiečiai. Mieste taip pat veikė trys poliklinikos ir dvi ligoninės, milicija, buvo leidžiami lietuviški laikraščiai "Pionierius", "Komjaunimo tiesa", o rusų kalba - "Raudonasis švyturys", "Tarybinė Klaipėda". Mieste viešasis transportas (suskaičiuota iki 15 autobusų) kursavo trims maršrutais, autobusuose sėdėdavo konduktorės, kurios susimokėti reikalavo tiek, kiek stotelių žadama važiuoti. Vienos stotelės važiavimas kainavo 30 kapeikų.

Tuo metu veikė ir taksi - nuvažiuoti kilometrą mieste kainavo du rublius, užmiestyje - 4. Priduriama, jog dėl didelės kainos eiliniai miestiečiai taksi naudodavosi tik išskirtiniais atvejais.

Užsimenama apie tai, jog turgaus aikštėje vyko prekyba. Čia prekiauti galėjo ir eiliniai žmonės - jiems už prekybą reikėjo susimokėti 5 rublius, o jei "atvykdavo su arklio tempiamu vežimu prekių", kaina galėjo šoktelėti iki 25 rublių.

TURGUS. Taip 1956 m. atrodė Turgaus aikštė. CŽV archyvuose atskleidžiama, jog čia už atitinkamą mokestį buvo toleruojami prekiautojai maisto produktais ir kitais rakandais. (PKI archyvo (fotoalbumas "Klaipėda 1945-1965...") nuotr.)

1953 m. balandis

Šiame dokumente daugiausia rašoma apie kariuomenės išsidėstymą Vakarų Lietuvoje, užsimenama apie šaukimus į armiją. Tarnyba joje truko trejus metus, o iškeliaujantiems buvo leidžiama pasiimti drabužius, kuriais tuo metu apsivilkę buvo, papildomus apatinius rūbus, dantų šepetėlį ir rankšluostį.

Teigiama, jog kariuomenėje nebuvo jokių lietuviams skirtų armijos dalinių, o kai kurie klaipėdiečiai iš armijoje esančių artimųjų laiškų sulaukdavo net iš Šiaurės Korėjos pasienio. Rašoma, jog kariai treniruodavosi su mediniais ginklais, o instrukcijos buvo duodamos tik rusų kalba.

Atskleidžiamos detalės apie tuometinę miliciją: aukštus rangus turėjo tik rusai, o kaimuose pareigūnams dėl pavojaus būti užpultiems partizanų buvo leidžiama nenešioti uniformos. "Visuomenė gerbia milicininkus, tačiau dėl prastai apmokamo darbo kai kurie milicininkai dirba išvien su nusikaltėliais arba net patys dalyvauja plėšimuose", - teigiama ataskaitoje.

Anot dokumento, tuo metu milicijos pastatas buvo Pievų gatvėje, o dienos metu mieste dirbo apie 500 pareigūnų. Teigiama, jog pareigūnai turėjo kvotą, kiek per mėnesį turi sugauti pažeidėjų. Nemažai jų buvo tykoma kontroliuojant eismą.

Ataskaitoje stebimasi itin griežtomis bausmėmis už vagystes: pavyzdžiui, jei parduotuvėje trūksta 10 kg cukraus, jos vedėjas gali būti nuteistas 10-15 metų kalėjimo bausme. O už žmogžudystę grėsė nuo 3 iki 5 metų kalėjimo.

DEMONSTRACIJOS. 1948 m. užfiksuota "darbo žmonių demonstracija" M. Gorkio (dabartinėje Liepų) gatvėje. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų nuotr.)

1953 m. rugsėjis

Šiame dokumente informatoriai surinko daugybę informacijos apie tuometines kainas. Kilogramas bulvių kainavo rublį, sviesto - nuo 54 iki 64, cukraus - 11, kiaulienos - 25-30, jautienos - 12-17, dešros - 5-75 rubliai. Kepalas duonos atsiėjo apie 3 rublius. Pakelis cigarečių "Dubysa" (25 vnt.) kainavo 90 kapeikų, "Prima" (10 vnt.) - 75 kapeikas, o "Belomorkanal" - 3,5 rublio. Šampano arba degtinės butelis kainavo 45 rublius, litras silpno alaus - 2,5, stipresnio - 4,10 rublio.

Motociklą buvo galima įsigyti už 6,5 tūkst. rublių, o keturvietis moskvičius kainavo 6,8 tūkst. rublių.

Teigiama, kad elektra Klaipėdoje kainavo pigiau nei prieš karą - kilovatvalandė atsiėjo 40 kapeikų, o kub. m vandens - rublį.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais veikusiame turguje daugiausia prekiaudavo smulkūs ūkininkai ir "kolchoznikai", jie buvo toleruojami. Pažymima, jog jie privalėjo prekiauti, antraip negalėtų susimokėti mokesčių. Žvalgybininkai atkreipė dėmesį, jog kainos turguje ir parduotuvėje tokios pat, nors parduotuvėse jas reguliavo valdžia. Norėję prekiauti turguje turėjo susimokėti 10 rublių mokestį milicininkui.

Turguje prekiautojai pardavinėjo nuo bulvių iki įvairiausių atsarginių dalių. Minimi rusai spekuliantai, kurie veždavo sviestą iš Šilutės, mat jis ten buvo 5 rubliais pigesnis. Atkreiptas dėmesys, jog vaisiai Lietuvoje buvo daug brangesni nei kitose respublikose.

Parduotuvių langai išpuošti Lenino ir Stalino portretais. "Viskas atrodo gerai, išskyrus tai, jog dekoravimą atliko skonio visiškai neturintis parduotuvės darbuotojas", - pastebėjo informatorius.

Klaipėdoje tuo metu buvo ir importinės produkcijos - batų, drabužių, vokiškų laikrodžių.

1953-iaisiais gatvių šlavėjas per mėnesį uždirbdavo 200 rublių, eilinis darbininkas - nuo 300 iki 400 rublių, geras specialistas - iki 700 rublių.

"Šaltinis dirbdavo 8 valandas per dieną ir viršvalandžius, tad uždirbdavo apie 600 rublių per mėnesį. Pusę procento nuo atlyginimo buvo pajamų mokestis, 60 rublių už valstybės paskolą, ir 8 rubliai profsąjungai. Dar 120 rublių per mėnesį kainavo kelionės į darbą Klaipėdoje iš Girulių", - tvirtinama išslaptintoje pažymoje ir priduriama, jog, anot šaltinio, norint normaliai gyventi reikėjo uždirbti apie 2 000 rublių.

Priduriama, jog algos nuolat vėluodavo, buvo išmokamos mažomis dalimis, tad neretas imdavosi nelegalių darbų arba net pradėdavo vogti. Už tai buvo itin griežtai baudžiama.

Kitame dokumente pasakojama, jog itin gerai gyveno žvejai. Jie oficialiai per mėnesį uždirbdavo iki 2,3 tūkst. rublių, gaudavo premijas. Esą eilinis darbininkas norėdamas gauti tiek pinigų turėjo dirbti 5 ir daugiau mėnesių. Maža to, žvejams algos niekuomet nevėluodavo, tad neretas atsisakydavo aukštesnių pareigų, kadangi net fabrikų direktoriai uždirbdavo mažiau.

Tvirtinama, jog vietiniai kokybiškų žuvų negaudavo. Jos pagautos buvo siunčiamos į rūkyklas ir iš ten patekdavo į restoranus, o kitos žuvys būdavo konservuojamos ir keliaudavo į Maskvą. Eilinis darbininkas žuvų nelabai galėjo įpirkti - pavyzdžiui, 250 gramų menkės konservų kainavo apie 10,5 rublio.

GRIUVĖSIAI. Aukštojoje gatvėje po karo likę pastatų griuvėsiai. (Kęstučio Demerecko rinkinio nuotr.)

1953 m. spalis

Plačiame dokumente apie švietimą, religiją ir socialinę apsaugą teigiama, jog tuometinėje Klaipėdoje pradinis ugdymas nebuvo privalomas, tačiau norintieji nuo 7 metų buvo priimami į mokyklas. Lietuvių kalba būdavo dėstoma tik pirmaisiais mokslų metais, o vėliau pamokos vykdavo rusų kalba. Mokyklose taip pat buvo mokoma vokiečių, anglų ir prancūzų kalbų, o mokytojai uždirbdavo nuo 300 iki 600 rublių.

Mokytojai privalėjo būti partijos nariais ir nuolat skleisti komunistinę propagandą. Neretai jie buvo įvardinami santvarkos priešais, mat jiems sunkiai sekėsi vaikus pritraukti stoti į komjaunimą. Dažniausiai tam priešindavosi vaikų tėvai, tačiau jaunuoliai į tai žiūrėjo palankiau. Teigiama, jog daugelį traukdavo karinis rengimas - pavyzdžiui, Giruliuose pionierių stovykloje vaikai mokėsi mėtyti iš medžio padarytas granatas.

Pastebima, jog vaikų darželiuose vaikai buvo gerai prižiūrimi ir maitinami, tačiau į jų galvas nuolat buvo kalama propaganda. Esą auklėtojos vaikus nuolat kvosdavo apie jų tėvus, ką jie veikia namuose, su kuo susitinka ir pan.

Ataskaitoje apie religiją užsimenama, jog katalikų ir liuteronų mišios buvo laikomos buvusioje baptistų koplyčioje tarp Palangos ir Puodžių gatvių. Kunigo Baltrimo iš Kretingos pamaldos buvo tokios populiarios, jog koplyčia nuolat buvo perpildyta. Tai keldavo įvairių įtarimų saugumiečiams, kadangi jie manė, jog bažnyčioje rengiami politiniai susitikimai. Dėl to kunigui Baltrimui buvo visaip kenkiama - pavyzdžiui, reikėjo mokėti dvigubai daugiau už buto nuomą nei kitiems žmonėms.

Nors sveikatos apsaugos sistema atrodė neblogai vystoma, konstatuota, kad gydytojai dėl menko atlyginimo dirbo prastai ir neatsakingai.

Pensija tuo metu buvo mokama tik apdovanotiems arba sužeistiems veterenams, o ir ji siekė tik nuo 50 iki 150 rublių per mėnesį. Tokių pinigų neužtekdavo, tad neretai dažniausiai neįgalūs senoliai viešose vietose rodydavo žaizdas ir prašydavo išmaldos.

1953 m. lapkritis

Šiame dokumente pasakojama apie į tėvynę grįžtančius lietuvius iš Liubeko stovyklos Vokietijoje. Pažymima, jog į Klaipėdą grįžti buvo leidžiama tik tiems, kas čia gyveno anksčiau. Maža to, jiems buvo grąžinami nedideli namai, jei jie buvo išlikę, o namų neturintys buvo apgyvendinami "Viktorijos" viešbutyje. Dalis sugrįžusiųjų buvo apklausiami sovietinio saugumo.

Informuota ir apie karo pabėgėlių buitį - sugrįžusiems į Lietuvą turėjo būti skiriama po 300 rublių, tačiau išties buvo išmokama 20-40. Dėl to prie valstybinių įstaigų neretai kildavo konfliktų. Kai kuriems sugrįžėliams buvo išduodama drabužių, batų, taip pat jie savarankiškai galėjo ieškotis darbo be paskyrimų.

PIONIERIAI. Ataskaitose tvirtinama, jog klaipėdiečiai savo vaikų nelabai tenorėjo leisti į pionierius ar komjaunuolius, tačiau jie verždavosi patys, mat Girulių pionierių stovykloje buvo vaikus itin dominęs karinis parengimas. (J. Mažeikaitės archyvo (fotoalbumas "Klaipėda 1945-1965...") nuotr.)

1954 m. rugsėjis

Išskirtinai Žemaitijai skirtoje ataskaitoje, be kelių geografijos ir kitų aprašymų, daug dėmesio skirta žemaičių būdui.

"Jie nepatikliai žvelgia į nepažįstamuosius, bet susipažinus lengva pelnyti jų pasitikėjimą. Žemaičiai tampa lojaliais draugais", - teigiama dokumente, kuriame paminėti ir žemaičių bei bendrinės kalbos skirtumai.

Atkreipiamas dėmesys, jog žemaičiai buvo itin pamaldūs ir niekuomet nepraleisdavo mišių, o po jų mėgdavo pasilinksminti.

"Šeštadienio ir sekmadienio vakare vyrai ir moterys rinkdavosi kokiame nors ūkiniame pastate, kur vykdavo "šokių ir dainų vakaras". Buvo grojama smuiku ir lūpine armonikėle. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai sėdėdavo ir šnekučiavosi, rūkydavo ir gerdavo. Vyresnieji visada traukdavo pypkę, o jaunuoliai cigaretes sukdavosi patys. Visi lietuviai turi gerą humoro jausmą ir daug dainuoja", - rašoma ataskaitoje.

1961 m. vasaris - 1962 m. liepa

Vėlesniuose dokumentuose išskirtinai daug pradedama šnekėti apie karinius dalykus. Visgi viename dokumente užsimenama, jog laivu atplaukęs žvalgybininkas nustatė, jog uosto gylis siekia 9 metrus.

"Įspūdis apie Klaipėdą buvo nejaukus. Žmonės buvo liūdni ir neturėjo tikslo, prastai apsirengę ir net purvini. Pastatai prastai prižiūrimi, o parduotuvės skurdžios ir su labai mažai produkcijos. Kainos didelės", - apie Klaipėdą atsiliepė informatorius.

Vienas jūreivis stebėjosi, jog Klaipėdoje nematyti nė vieno bažnyčios bokšto.

Kitoje ataskaitoje pažymima, jog per marias keltu keliasi vien tik karininkai.

"Ne visa informacija galima besąlygiškai pasitikėti"

Vasilijus SAFRONOVAS, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras
Po Antrojo pasaulinio karo Europą padalijus geležinei uždangai ir 1947-1949 metais dviem blokams vis labiau krypstant į izoliavimąsi vienas nuo kito, informacijos patekimas į Vakarus iš Tarybų Sąjungos itin komplikavosi. Todėl bet kokios žinios, netgi gandų lygio, įsisukdavusios į komunikaciją, buvo labai vertinamos. Būta dviejų esminių kanalų, per kuriuos CŽV galėjo pasiekti informacija iš pokario Klaipėdos.

Sprendžiant iš ataskaitose vardijamų kasdienio gyvenimo smulkmenų, naudojamų terminų ir kitų detalių - pavyzdžiui, senųjų gatvėvardžių, kurie pokariu jau nebuvo vartojami, dalį informacijos bent iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos CŽV gaudavo iš Vakarus (dažniausiai, matyt, Vokietiją) vienu ar kitu būdu pasiekdavusių asmenų, kurie patys kurį laiką gyveno Klaipėdoje pokariu. Tai buvo arba senieji Klaipėdos krašto gyventojai (jų išvykimas itin suintensyvėjo 1958-1960 metais pagal Vokietijos ir TSRS sudarytą susitarimą, bet kelios dešimtys kasmet atvykdavo į Vokietiją ir iki tol), arba buvę internuotieji Vokietijos karo belaisvių stovykloje, kuri pokariu veikė Klaipėdoje ir buvo išformuota 1948 metais. Šiuo komunikacijos kanalu informacija CŽV galėdavo pasiekti per išeivių iš Klaipėdos kraštą spaudą, kuri apie 1950 metus jau buvo susiorganizavusi tiek Vakarų Vokietijoje, tiek JAV, arba per tiesioginius kontaktus su informantais.

Kitą informacijos gavimo kanalą užtikrino laivų judėjimas į ir iš Klaipėdos uosto. 6-ojo dešimtmečio pradžioje TSRS vis labiau nusigręžė nuo pirmiesiems pokario metams būdingos ekonominės autarkijos politikos ir intensyvino užsienio prekybą pirmiausia su socialistinio bloko, o paskui ir su kapitalistinėmis šalimis. Užsienio laivų, kurie atplaukdavo į Klaipėdos uostą, įgulų nariai bendraudavo su vietiniais gyventojais, o TSRS laivų iš Klaipėdos uosto įgulų nariai, kurie lankėsi svečiuose uostuose, atitinkamai bendraudavo su ten sutiktaisiais. Nors šį bendravimą TSRS saugumo struktūros stengėsi kiek įmanoma riboti, realybėje tos pastangos nedavė tiek vaisių, kiek galbūt buvo tikimasi. Apie tai galima spręsti iš kelių dokumentų.

Klaipėdos miesto partinės organizacijos konferencijoje 1958 metais TSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) įgaliotinis Klaipėdoje konstatavo, kad klaipėdiečiai, "ypač vadinamieji Klaipėdos vokiečiai", kviesdavo užsienio jūrininkus į savo namus, juos "klaidinančiai informuodavo apie sovietinę realybę", sudarydavo "spekuliacinius sandėrius" ir rengdavo išgertuves.

1966 metais tas pats pareigūnas nuolatinius TSRS piliečių kontaktus su užsieniečiais pavadino pagrindine kontržvalgybinės veiklos ypatybe Klaipėdoje. Vien 1965 metais į uostą įplaukė 712 kapitalistinių šalių laivų, su kuriais atvyko daugiau kaip 13 tūkstančių užsienio jūreivių, o 7,5 tūkstančio klaipėdiečių pabuvo užsienyje.

KGB Klaipėdos skyriaus viršininkas Vytautas Miknevičius savo ataskaitoje 1968 metų miesto partinei konferencijai irgi nurodė kelis "buržuazinio pasaulinio" ir "tarybinių žmonių" komunikacijos būdus. Tarp jų - apsikeitimas laiškais, siuntiniais; tiesioginius "tarybinių žmonių" kontaktus su užsienio jūrininkais; išvykas į užsienį jūra, keliaujant ar privačiais reikalais.

Pažymėtina, kad ne visa CŽV šaltiniuose įvardyta informacija galima besąlygiškai pasitikėti. Akivaizdu, kad bent dalis į ataskaitas patekusios informacijos neatitiko realybės arba su ja gerokai prasilenkė. Taigi, ta informacija buvo paremta ir klaidingu situacijos vertinimu arba atsiminimais, kurie, žinia, niekuomet neparodo konkrečios situacijos daugiabriauniškumo.