"Aš esu visoks. Tad ar verta rašyti apie mane?" - atsikalbinėjo Metų klaipėdiečių rinkimų nominantas filantropijos srityje verslininkas Aleksandras Popovas, šiemet savo jėgomis ir daugiausiai savo lėšomis pastatęs koplyčią Lėbartų kapinėse.
Kai bandžiau paaiškinti, kad "Vakarų ekspresas" pristato visus nominantus, dėl interviu vis dėlto sutarėme. Tačiau jau kitą rytą A. Popovas susitarimą atšaukė: pažado duoti interviu nepalaimino jo dvasios Tėvas.
O ir šiaip Aleksandras labai nemėgsta viešumos ir gerus darbus daro tyliai.
Tad apie A. Popovo darbus tegul kalba tie žmonės, su kuriais jis yra nuvertęs ar bent pajudinęs kalnus.
Angelina BANYTĖ, tapytoja monumentalistė
Kai Adomas Skiezgelas darė koplyčios projektą, Dievo motinos atvaizdą ant jos fasado sukurti pasiūlė man. Ponas Aleksandras, kai su juo susitikome, mane pažinojo tik iš darbų. Kai susėdome pokalbiui, suvokiau, koks jis yra jautrus ir giliai tikintis. Nes apie Dievo motinos freskos mozaikos kūrimą jis kalbėjo labai jautriai, tiksliai žinodamas, kokia ji turėtų būti. Lygiai toks pat jis buvo, kai rinkosi grindų dangą, baldus, kitas interjero detales ir ikonas. Mane iki graudulio jaudino jo noras koplyčioje suartinti krikščioniškų konfesijų žmonių įsitikinimų raišką mene. Kai koplyčioje buvo atidengiama Dievo motinos freska, man pasirodė, kad ponas Aleksandras ir ašarą nubraukė...
Modestas ŽADVYDAS, ūkininkas
Aleksandrą Popovą pažįstu daugiau nei dešimt metų. Tiesiogiai neteko bendradarbiauti kokiais reikalais, labiau bendražmogiškais. Žaviuosi šituo žmogumi. Jis yra užsikrovęs didelę naštą, domėdamasis bendruomenės reikalais. Daugelis verslininkų, duodami aukas, paskui visiškai nebesidomi, kaip tai panaudojama. Jis, išsikėlęs sau tikslą aukodamas, domisi viskuo: nuo projekto iki rakto. Taip buvo ir su Lėbartų koplyčia. Ir, matydamas rezultatus, džiaugiasi kaip vaikas. Atvirai kalbant, juk galėjo tą koplyčią prie savo namų pasistatyti... Bet jis kalba, kad Dievas jam duoda, bet tai ne jo esą...
Brolis pranciškonas Gediminas
Su ponu Aleksandru susipažinau per šviesaus atminimo Ramūną Miliką. Jis rūpinosi Kristaus Karaliaus bažnyčios remontais. Tuo domėjosi ir Popovas. Kai pakvietė į Palangos cerkvės atidarymą, kuriame dalyvavo ir aukščiausi stačiatikių bažnyčios hierarchai iš Maskvos bei Vilniaus, nuvykau. Su kokia meile jis rodė tos cerkvės meno kūrinius. Daug kalbėjome apie ikonų meną. Priklausymas skirtingoms konfesijoms nebuvo jokia kliūtis bendrauti. Jis turi daug ir gilių žinių apie sakralinį meną. Ir tai nenuostabu, gal ir paveldėta. Juk jo senelis cerkves statydavo... Visai nenustebau, kad Aleksandras pageidavo, jog naujoje Lėbartų koplyčioje žmonės tik vaško žvakeles degintų. Bitelės daug triūsia, kol medų suneša. Vaškas - to triūso dalis. O mes, uždegdami jas, triūsiame dvasiškai, prašydami Dievo malonės ir užtarimo artimiesiems, draugams. Gyviesiems ir išėjusiems Tenai. Ir pats Aleksandras man regisi kaip toji bitelė, nešanti medų. Jo triūsu dvasiškai galime sotintis visi krikščionys.
Na, o grynai buitiškai galiu pasakyti, kad į Pakutuvėnų bažnyčią jis atvežė kelis sunkvežimius malkų. Kad besimeldžiantiems nebūtų šalta.
Violeta JUSIONIENĖ, Klaipėdos galerijos direktorė
Man Aleksandras Popovas yra vienas ryškiausių šviesulių Klaipėdoje. Kultūros skleidimo viršūnė. Ir didžiulis altruistas. Jo žinios apie meną - ne paviršutiniškos, o gilios ir nuoseklios. Tad žinau keliolika pavyzdžių, kaip jis yra padėjęs išgyventi menininkams sunkmečius. Jis talentingiesiems paprasčiausiai parūpindavo užsakymų. Gal tai kiek ir asmeniška, bet, kai rengiau knygą apie velionį vyrą tapytoją Algimantą Jusionį, paramos kreipiausi ne į ką kitą, o į poną Aleksandrą. Jo nuostatą remti sakralinį meną žinojau. Bet išdrįsau. Parėmė. Ir dabar galiu pasakyti viešai ir nuoširdžiai ačiū.
Rasa PANGONIENĖ, "Radijas 9" direktorė
Dvi mokytojos iš Vilniaus beldėsi į įvairias duris, norėdamos surengti labdaringą rusiškų romansų koncertą. Kai jau buvo netekusios vilties, sužinojo, kad Klaipėdoje yra toks Popovas. Jam ilgai aiškinti nereikėjo. Priėmė ir įteikė paramą salei išsinuomoti. Mokytojos, netekusios žado, siūlėsi koncertu atsidėkoti. O jis tepasakė tiek: "Geriausia padėka bus jūsų uždegta žvakelė maldos namuose." O dabar štai - koplyčia. Žinau, kiek kryžiaus kelių turėjo nueiti ponas Aleksandras, įgyvendindamas idėją. O jis tik kartodavo: "Dievas padės." Kad būtų daugiau tokių žmonių, kaip jis, turbūt gyventume kitaip.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą