Dionyzas Varkalis Metų klaipėdiečio rinkimuose nominuojamas jau trečią sykį. Buvo išrinktas ir laureatu, yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo saugojimą. Tačiau jam vis tiek labai malonu, kad klaipėdiečiai ir šiemet pasiūlė jį rinkti Garbės klaipėdiečiu už išsaugotą Mažosios Lietuvos kalvystės paveldą.
"Apie įvertinimą negalvojau, mano tikslas buvo išsaugoti. Darbą padariau, man labai smagu, kad žmonės jį įvertino. Dėkingas jiems", - sakė D. Varkalis.
Net ir būdamas garbaus amžiaus jis toliau dirba Mažosios Lietuvos labui.
"Pas mus važiuoja iš visos Europos Sąjungos, net turkai tris kartus buvo. Dabar populiarinu baltų papuošalus", - kalbėjo nominantas.
Kalvystės muziejuje vyksta užsiėmimai, trunkantys dvi valandas, kurių metu studentai, moksleiviai, šeimos, kartais net vestuvininkai pagal archeologų atkastus papuošalus daro jų replikas.
"Tęsiame klaipėdietiškas tradicijas ir negalime pamiršti, kad esame baltai", - sako jis.
"Reikėjo kažką daryti"
D. Varkalis kartais yra pavadinamas kalviu, nors juo niekada gyvenime nedirbo. Gimęs prie Germanto ežero norėjo stoti į Telšių taikomosios dailės mokyklą, nes dar vaikystėje pajuto milžinišką trauką metalui. Tačiau 1949-aisiais prasidėjo didieji vežimai į Sibirą ir Dionyzas pabėgo į Klaipėdą, kur visiškai atsitiktinai pateko į laivus ir beveik 20 metų dirbo jūroje mechaniku.
Laivyną teko mesti 1975-aisiais pamačius griaunamas Klaipėdos miesto kapines.
"Neįsivaizdavau, kad gražiausias Europos kapines galima daužyti kūjais, puikius paminklus versti metalo laužu. Barbarizmas. Supratau, kad reikia kažką daryti ir išsaugoti tuos nuostabius metalo darbus. Kai pamačiau, kas darosi nubėgau, į Paminklų apsaugos inspekciją. Prašiau išsaugoti menines vertybes. Viršininkui parodžiau tokį gražų vaikišką kryželį nuo kapo - puikus ažūras, ornamentas. Bet jis nedrįso paskambinti kam reikia. Vyr. architektas irgi nieko negalėjo padaryti, nes viskas buvo nuspręsta", - prisiminimais dalijosi D. Varkalis.
Jis lėktuvu, vadinamuoju kukurūzniku, nuskrido į Vilnių, bet kultūros ministro nerado.
"Grįžtu į Klaipėdą, kitą dieną nueinu į kapines - pilna žmonių, sunkvežimių. Paminklai daužomi, verčiami su kūjais. Pasiėmiau fotoaparatą ir pradėjau paveiksluoti. Darbų vykdytojai pasitraukė. Toks buvo mano stichinis puolimas. Darbininkų prašiau vežti gražiausius paminklus į senamiestį, o ne į Rimkus. Ir mes atvežėme kryžių, tvorelių 8 sunkvežimius, dvi mašinas nuvežėm į Kraštotyros muziejų, dar kitas dvi mašinas - į Restauravimo instituto kiemą. Mums buvo svarbiausia išsaugoti, kad tie dirbiniai nepakliūtų į metalo laužą, apie jokius muziejus tada negalvojome", - pasakojo nominantas.
Atrado XIX a. muziejų
Tada D. Varkalis įsidarbino Klaipėdos restauravimo dirbtuvėse, įkūrė metalo restauravimo skyrių. Iš pradžių dirbo Palangoje su draugu, o paskui ieškojo Klaipėdoje patalpų.
"Atradau apleistą teritoriją, kur dabar yra Kalvystės muziejus. Ji buvo užtverta aukšta medine tvora, vartai užkalti. Nuplėšiau lentą, įlindau į vidų. Žiūriu pro langą - lubos apgriuvusios, o viduje išlikusi visa įranga. Pasirodo, po karo toje Gustavo Kackės kalvėje buvo įsikūrę upeiviai. Stogo neprižiūrėjo, papuvo gegnės ir lubos įgriuvo. Jie viską užkalė ir išėjo. Ir niekas nekreipė dėmesio, kad čia buvo paliktas toks lobis. Nubėgau į Vykdomąjį komitetą pas Alfonsą Žalį. Pasakiau jam, kad atradau XIX amžiaus kalvę, kad reikėtų išsaugoti, gal muziejų daryti. Iš karto sėdom į jo "Volgą" ir ten nuvažiavom. Per 15 minučių buvo išspręstas Kalvystės muziejaus likimas. Kad nebūtų išplėšta, pasiėmiau tas patalpas kaip kūrybines dirbtuves, mokėjau mokesčius valstybei - 15 kapeikų už kvadratinį metrą, o jų buvo 84", - pasakojo D. Varkalis.
Problemų iškilo nemažai ir tik 1992 m. D. Varkalis padovanojo miestui visiškai įkurtą Kalvystės muziejų. Savo rankomis jis įrengė visą ekspoziciją ir kieme, ir patalpose. Dabar Kalvystės muziejus yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus filialas.
Įsikišo saugumas
D. Varkalis sukaupė ir kitokį didelės apimties Klaipėdos krašto kultūrinį palikimą - nuotraukas, senus laikraščius, knygas, dekoratyvinės taikomosios dailės dirbinius. Jis surinko didžiulę kolekciją, kuri dabar eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje.
"Kolekciją surinkau 1987 metais. Užsinorėjau ją parodyti klaipėdiečiams. Jau buvo paruošti plakatai ir lankstinukai, bet man niekas neleido atidaryti tos parodos, nes buvo eksponatų su Vytauto atvaizdu, atvirukų su senosios Klaipėdos vaizdais. Įsikišo saugumas. Miesto valdžia pasakė, kad jeigu Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novogreckienė sutiks, tada leis. Jos vyras buvo aukštas pareigūnas, ji sutiko. Ir mes ekspoziciją 3 mėnesius rodėm buvusioje Paveikslų galerijoje Liepų gatvėje. Visi bijojo ateiti. Saugumas mane šiek tiek patampė, N. Novogreckienei kliuvo daugiau. Po parodos kolekcija pakliuvo į fondus. Pagal Gorbačiovo įsakymą visos kolekcijos turėjo būti saugomos tik muziejų saugyklose. Su A. Žaliu buvom sutarę, kad ta kolekcija bus įkurdinta Laikrodžių muziejaus patalpose ir ją aš padovanosiu miestui. Joje - taikomoji dekoratyvinė Klaipėdos krašto dailė, porcelianas, sidabras, dramblio kaulas su Klaipėdos, Rytprūsių vaizdeliais. O kai prasidėjo atgimimas, niekam neberūpėjo niekas. Nežinojau, kur ją dėti. Pasiimti bijojau, nes siautėjo banditizmas. Tada šiaip taip pavyko atiduoti ją Dailės muziejui, o dabar ji yra P. Domšaičio galerijoje", - pasakojo nominantas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą