Likimo ironija, bet V. Karčiauskas - nominacijos "Meniška siela" krikštatėvis.
"Pirmieji metų klaipėdiečio apdovanojimai vyko mūsų galerijoje "Pėda". Jie buvo solidūs, bet kuklūs. Tuomet dėl Metų klaipėdiečio vardo varžėsi ir menininkai, ir verslo žmonės. Pamaniau, kad tai neteisinga - juk negalima į vieną suplakti skirtingų sričių atstovų. Todėl pasiskambinau į redakciją ir pasiūliau įsteigti apdovanojimą daugiausia balsų surinkusiam menininkui. Tuomet mano sukurtą sidabrinę pėdutę gavo aktorius Vytautas Paukštė", - prisimena juvelyras ir skulptorius.
Prieš tris dešimtmečius į Klaipėdą pirmąkart iš Talino tuometinio miesto vadovo Alfonso Žalio kvietimu atvykęs V. Karčiauskas iki šiol prisimena tąsyk sužavėjusį jūros kvapą ir kūrybinės laisvės pojūtį, kurio netektį prilygintų miesto dvasios mirčiai.
Savo ruožtu retas miestelėnas galėtų įsivaizduoti Turgaus gatvę be "Pėdos", o kultūrinę Klaipėdą - be Karčiauskų šeimos menininkų vardų. Šeimos galvą šiomis dienomis uostamiestyje pagauti sudėtinga, dažniau - Vilniuje arba užsienyje.
"Kūrybos požiūriu šie metai buvo labai gražūs. Viskas prasidėjo, kai laimėjęs vienos kultūrinės organizacijos paskelbtą konkursą pernai rudenį tris savaites mėgavausi Paryžiaus atmosfera ir išnaršiau miesto šiuolaikinio meno muziejus. Pasijutau taip, tarsi būčiau sugrįžęs į 1980-uosius - kupinas kosmopolitiškumo, jėgų ir pasiryžimo užkariauti pasaulį. Šeštą ryto surašiau privalomą ataskaitą apie tai, koks, mano nuomone, turėtų būti šiuolaikinis menas. Perskaičiusi ją, komisija paprašė manęs pasilikti dar keletui dienų", - pasakojo V. Karčiauskas.
Šitaip prasidėjo vieno ambicingiausio jo projekto "Ecolympic", skirto buvusių Olimpinių žaidynių sostinėms pagerbti, papuošiant jas simboliniais "Ekomedžiais", istorija. Dabar jis, pelnęs Tarptautinio olimpinio komiteto susidomėjimą ir pritarimą, yra ties baigiamuoju etapu.
"Pernai rudenį, be kita ko, man buvo pasakyta, kad darbas labai geras, bet esą blogai, jog aš - lietuvis, ir dar klaipėdietis. Neva gyvenant taip atokiai nuo pasaulinio meno ir verslo vyksmo neįmanoma įgyvendinti tokio projekto. "Kur yra jūsų skulptūrų? Kokio jos dydžio?" - klausinėjo ekspertai, ir desperatiškai vardydamas Tartu, Varšuvą, Graikiją slapčia sugalvojau, kur stovės kita mano skulptūra. Įžeidimo genamas tą patį vakarą paruošiau projektą "Noriu būti...", - pasakojo V. Karčiauskas.
"Noriu būti..." - kinetinė skulptūra, įkvėpta garsiojo Renesanso menininko Leonardo Da Vinčio paveikslo "Vitruvijaus žmogus", - tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje "EXPO-2010" Šanchajuje (Kinija) akcentų.
Prie modernaus kūrinio nuolat driekėsi eilės - visagalio žmogaus pozą šiuolaikiškoje skulptūroje "pasimatavo" 2 546 000 parodos lankytojų.
Sulaukęs paramos iš Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos, autorius gavo galimybę nuvykti aplankyti savo darbą. Šanchajuje jis surengė dvi spaudos konferencijas, sulaukusias tiek Lietuvos bei Kinijos, tiek kitų šalių - net JAV - žiniasklaidos susidomėjimo.
Šiuo metu potencialiems investuotojams pristatomas tos pačios idėjos įkvėptas 46 metrų pastato-skulptūros, kultūros centro "EcoVitruvian" projektas, kurį autorius regi pastatytą ant vandens. O menininkas jau plėtoja kitą sumanymą - paversti antenų tankumynus ant stogų meno kūriniais, verčiančiais praeivius užversti galvą.
"Kiekvienas projektas turi turėti savo laiką ir savo vietą. Ir kiekviena sėkmė gimdo kitą sėkmę - tereikia dirbti. Bet, kad ir kur važiuočiau, kad ir kas man spaustų ranką, pats geriausias jausmas - kad esu Lietuvos dalis", - sakė V. Karčiauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą