Ar Dangės byla jau užversta?

Kam prireikė 1981 metais mūsų miesto upę pervadinti Dane? Juk Dangė - senas vardas, tarsi paminklas senajai garsiajai kuršių genčiai, čia gyvenusiai dar 853 metais, anksčiau už prūsus ir lietuvius. O ir Klaipėdos krašto žmonėms šis naujadaras taip ir neprilimpa prie lūpų. Ar gali būti, kad diskusija dėl upės pavadinimo bus atnaujinta, juolab kad egzistuoja nuomonė, esą Dangės vardo sugrąžinimas yra labai svarbus Klaipėdos krašto žmonių identitetui? Specialistų teigimu, upės vardo likimas priklauso nuo visuomenės.

"Hipotezė, kad Dangės vardas yra vokiškas - klaidinga. Danė - naujadaras, neturintis šaknų baltų hidronimikoje", - sako istorinių knygų leidėjas, kalbininkas, istorikas Kęstutis Demereckas, du dešimtmečius tyrinėjęs vakarų baltų vandenvardžius, sudaręs K. Henenbergerio pirmojo Prūsijos žemėlapio (1576 m.) vardažodžių žodyną.

K. Demereckas teigia, jog ilgus amžius per kuršių žemę tekėjusi upė vadinosi Danga, tačiau 1981 m. išleistame Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne kalbininkas Aleksandras Vanagas ją pervadino Dane. Klaipėdos valdžia savo ruožtu pakeitė gatvės palei upę pavadinimą iš Dangės į Danės. Beje, istoriko galva, šiai gatvei apskritai reikėtų grąžinti senąjį, beveik du šimtus metų gyvavusį Luizės pavadinimą. Tai visiems primintų, jog Klaipėda - karališkas miestas, kad čia, nors ir trumpai, gyveno karališkoji šeima. Miesto meras negali pakeisti Kalbos komisijos sprendimo dėl Danės vardo, tačiau jo nutarimu gatvei galėtų būti sugrąžintas senasis Luizės vardas.

O toliau kalbant apie upės pavadinimą, K. Demereckas, remdamasis istorine medžiaga apie seniausius Dangės upėvardžio užrašymus, kreipėsi į žymiausią baltų kalbų žinovą, dabar jau šviesaus atminimo akademiką Vytautą Juozapą Mažiulį (1926-2009), kuris patvirtino: Danė - klaida.

Hipotezė

Žinomas tautosakininkas Vilius Kalvaitis siūlė pakeisti neva vokišką vardažodį Dangė. XIX a. pabaigoje klaipėdiečiai tarė: Danje. Tautosakininkas siekė išsaugoti lietuviškus vietovardžius nuo vokietinimo. Tačiau jis neturėjo net vidurinio išsilavinimo...

"Dangės vardo tarimas per 750 metų keitėsi ne kartą, tai liudija užrašymai žemėlapiuose, pritaikytuose užkariautojų poreikiams: švedams, rusams, prancūzams. Pagaliau, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, upė iki žiočių pavadinta Akmena, taip, matyt, kovota su vokiškumu", - sako K. Demereckas. Nedaugelis žino, jog kuršiškas Nemuno vardas - Memelis - vokiečiams asocijavosi su vokišku žodžiu Memel - lūgnė, vandens lelija.

A. Vanago hipotezė rėmėsi tuo, kad vokiečiai, užgrobę baltų žemes, dažnai klaidingai užrašydavo lietuviškus vardus. Vokiečių žemaičių "g" raidės tarimas kaip "j" suklaidino daugelį kalbininkų. Vienas svarbiausių šios hipotezės argumentų - vokiškas Minijos kaimo pavadinimas Mingė. Tad jis manė, jog Dangė lietuviškai turėtų skambėti: Danija.

Pirmuosiuose Ordino dokumentuose 1252 m. šalia Daga rašoma Minia. Jeigu upė būtų turėjusi Danijos vardą, lotyniškai būtų užrašyta Dania, bet taip nėra. Jeigu vokiečiai neištarė "g", tai kodėl ir mes turėtume jos netarti? Juk kryžiuočiai ir Gedimino vardą rašė "Jedemin".

A. Vanago atrasta senoji šaknis "dan" neva siekė labai gilią senovę - avesinų ir iranėnų laikus. Danė esanti tokios pat šaknies, kaip ir Donas, Dniepras ir Dniestras. Kitas mokslininkas, užtardamas kalbininką, rašė, kad Danė taria jau ir šišioniškiai, kad tai tapo kažkurios iš klaipėdiškių tarmės faktu. Jis net nesuprato, kad Kazimieras Būga kalba apie per Klaipėdą tekančią Dangę, o ne apie kažkokią mistinę Pietinio Kuršo upę.

"Tokio žodžio, kaip "Danė", nei lietuvių, nei latvių kalbose, nei senojoje prūsų žemėje niekada nebuvo, tad jis neturi jokios vandenvardinės reikšmės. Dangės - senojo kuršiško ir prūsiško vardo - prasmė - "lankas, kampas", nes upė kampu įteka į marias. Dangės vardo sugrąžinimas labai svarbus Klaipėdos krašto žmonių identitetui. Atsisakykime dvilypumo, nebijokime tarti, rašyti gražaus vardo Dangė. Kaip žmonės upę vadina, taip ir bus", - sako K. Demereckas.

Tačiau pastarąjį kartą į prieš trejus metus siųstą Paminklosaugos departamento civilinio paveldo tarybos kreipimąsi Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsakė, kad žmonės jau priprato prie naujojo pavadinimo, tad esą nereikia jų kiršinti.

Nuosprendis

Mokslininkai senai diskutuoja, kuris upės vardas yra seniausias. Žodį "Dangė" galima vartoti tik šnekamojoje kalboje - tokia yra Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus nuostata. Teigiama, jog visuose svarbesniuose norminamojo pobūdžio vietovardžių sąrašuose šis variantas yra pagrindinis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu patvirtinti du variantai: Danė ir Danija. Vėliau 2002 m. Kalbos komisijos svarstytame Vietovardžių žodyne pateikti trys upėvardžio variantai: Danė, Dangė ir Danija.

Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė "Vakarų ekspresui" sakė žinanti šią problemą ir puikiai prisimenanti jos mylimo dėstytojo V. Mažiulio mintį, kad turime grąžinti Dangės vardą. Tačiau kiti kalbininkai turėjo kitų motyvų.

"Man yra labai sunku, nes aš pati kilusi iš Klaipėdos krašto, ir nuo mažų dienų visą gyvenimą girdėjau tariant tik Dangė. Susitaikyti su Dane nebuvo paprasta, klaipėdiečiai galėtų išjudinti šiuos vandenis", - sakė ji.

Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Laimutis Bilkis pripažino, kad mokslininkai labai ilgai ginčijosi, pagrindinių ginčo aistruolių jau nebėra gyvų.

Į Dangę įplaukdavo net ir kruiziniai laivai, o dėl pakeltų tiltų sustodavęs prieškarinio miesto ritmas būdavo kasdienybė.

"Nesakyčiau, kad Danė neturi baltiškų šaknų. Šis hidronimas buvo laikytas labai senu, turinčii atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Tas teigimas nėra visai nepamatuotas. Mokslininkai buvo ir užrašę Danės pavadinimą, o ne Dangės - iš žmonių lūpų, kai po karo važinėjo po Klaipėdos kraštą. Profesorius Vitkauskas, kilęs iš Žemaitijos, irgi mano, kad tikrasis vardas - Danė. Istorijos dokumentai ne viską lemia, nes juos rašė ne lietuviai. Jeigu iniciatyva dėl vardo keitimo atkeliautų "iš apačios", gal diskusija tęstųsi. Jeigu būtų visiškai aišku, pakeisti būtų lengviau. Aš keitimui greičiau nepritarčiau. Miestelėnų, senojo upės vardo vartotojų, nuomonė nėra toks svarbus svertas", - vilčių apmažino L. Bilkis.

Upės reikšmė miestui

Dainius ELERTAS, istorikas

Archeologų, kartografų duomenimis, Dangės įtaka miesto formavimuisi buvo didžiulė: ja buvo galima įplaukti į miesto vidurį. Laivai iš Klaipėdos pasiekdavo Angliją, Daniją, Švediją, Pietų Afriką, Kanadą, Ameriką. Mus XVIII a. pasiekdavo druska iš Portugalijos, vynas iš Marselio, įvairios prekės iš Viduržemio arealo. Būta laikotarpių, kai per metus 600 laivų atplaukdavo, yra žinoma, kad vieną dieną iš Klaipėdos išplaukė 200 laivų. Patys didžiausi į upę nelįsdavo, bet jon įplaukdavo net kruiziniai laivai. Dabar net sunku įsivaizduoti buvusį upės plotį.

Senieji vardai - Didžioji Vandens gatvė, Mažoji Vandens gatvė žymi čia tyvuliavusius vandenis.

Yra hipotezė, kad Dangė buvo iškasta, bet greičiausiai ji buvo koreguojama, tvarkyti upės krantai, ir pagrindinė Dangės šaka visada buvo. Greta jos, kairėje, kur dabar senamiestis, buvo daug upės šakų. Kai kurios išliko iki XVIII a., tarkim, upelis ties Dramos teatru, tarsi koks apendiksas, ir Pūvantis griovys, upelis, tekėjęs dabartine Teatro gatve. Jis pateko net į pirmąsias Klaipėdos fotografijas. Kanalizacija nebuvo visiškai sutvarkyta, matyt, viskas sutekėdavo į tą griovį. Gatvelėje buvo medinis paklotas, kad žmonės neįkristų.

Reikia suvokti dar vieną dalyką: jeigu ne Dangė, turbūt Klaipėdos nebūtų, arba ji būtų visiškai kitokia. Dangė buvo pagrindinis uostas, ir visos laivų statyklos, kurios dabar po žeme, buvo prie vandens, upės šakose, seniausios - Tomo ir Didžiojoje Vandens gatvėse. Galima drąsiai teigti, kad jeigu apie 1520 metus Dangės dancingiečiai meistrai būtų neužvertę akmenimis, tai turbūt Klaipėda būtų kitokia. Tai, kad nuo tada Dangėje nebuvo galima švartuoti didelių laivų, skatino marių "įsisavinimą". Nuo XVIII a. vidurio atsivėrė plati medienos rinka (iki tol sieliai plaukė į Karaliaučių), ir tai iškėlė miestą, jis stojosi ant kojų, pradėjo konkuruoti visame Baltijos areale.

Priartėjus prie upės ištakų ir mįslių, įdomu tai, kad ji turi du pavadinimus: Dangė ir Akmena. Pastaroji prasideda ten, kur prasideda akmenų slenksčiai. Yra sena hipotezė, kad galbūt būtent ta Akmena žymi seną žemės ribą: Pilsotas baigiasi, prasideda Mėguvos ir Sekliaus žemės.

Gal tai turi racijos, nes maždaug toje vietoje įteka kita upė - Tenžė. Turint galvoje, kad Dangė senuose šaltiniuose užrašoma įvairiai - Danija, Tangė, o Tenžė skamba labai panašiai, tad neatmesčiau galimybės, kad kokio XII a. pirmoje pusėje Dangė buvo suprantama kaip Tenžės šaka.

Kalbant apie vėlesnius laikus, kai minėti akmenys buvo išimti, XIX a. pirmoje pusėje, upė virto vidiniu uostu, ir didieji laivai plaukė iki geležinkelio tilto. Jeigu atidžiai pasižiūrėtume krantines, rastume to pėdsakų: sukalti poliai, akmeninės krantinės plytos prie buvusių sandėlių. Upė buvo gerokai platesnė, siaurėti pradėjo po II pasaulinio karo. Buvo užkalta eilė polių prieš senąsias krantines, dedamas betonas.

Prieš keletą metų upę susiaurino trečiąkart. Formalus tikslas buvo padaryti upę patogią laivybai; kyla klausimas, ar sumažinus vandens plotą tai įmanoma. Neišgilinant jos net iki prieškarinio lygio. Yra tik du trečdaliai jos likę.

Kad upė buvo gili, patvirtina ir toks faktas, kad karo metais vokiečių povandeniniai laivai paviršiumi įplaukdavo priimti krovinio ties geležinkelio tiltu. Pakanka pažiūrėti į senas fotografijas. Tiltai, reikalui esant, būdavo operatyviai pakeliami, pritaikyti laivybai. Klaipėdiečių tai visiškai nestebino, likę atsiminimai, kai mokinukai džiaugdavosi pakeltu tiltu, nes nusukdavo pamokų. Tai buvo kasdienybė - sustojęs eismas ir miesto ritmas.

Kai kurie sandėliai stovėjo kaip Venecijoje, prie pat vandens, ir į juos krovinius krovė tiesiai iš laivų. Raudoni sandėliai prie senosios perkėlos - būtent tokie. Savo krantines turėjo ir kai kurios krautuvės. Tai - negrįžtantys jūrinio miesto požymiai...
Derėtų nepamiršti fakto, kad Dangė ir jos pakrantės nėra ištirta kaip kompleksas, nes XVI a. pradėjo kurtis sodybvietės, valdos, kurios virto dvarais. Kai kurie jų virto reprezentaciniais rekreaciniais ūkiais: Didysis Tauralaukis ir Mažasis Tauralaukis turėjo didžiulį parką, valtelių, Luizės ąžuolą, paminklą karalienei, kėgelbaną, restoranėlių-viešbutukų. Ties dabartiniu Botanikos sodu buvo perkėla su traukiamu keltu. Buvo sukurta infrastruktūra priimti poilsiautojus.

Tyrimai leistų pasisemti idėjų dabarčiai, be to, galbūt upė atskleistų ir daugiau istorijos paslapčių.