Ar grąžinsime Dangės vardą? (1)

Pakeisti Dangės vardą į Danę dar 1905 m. "Lietuviškų vardų klėtelėje" siūlė V. Kalvaitis. Žymus tautosakininkas, surinkęs daug Mažosios Lietuvos pasakų, dainų, pabandė, jo manymu, vokiškus vardažodžius išversti į lietuvių kalbą.

XIX a. pabaigoje Dangės vardą Klaipėdos miesto gyventojai tarė Danje. Todėl V. Kalvaitis rašė: "lie. Dane; vok. Dange".

Tautosakininko tikslas buvo labai garbingas - išsaugoti lietuviškus vietų ir upių vardus nuo gresiančio vokietinimo. Jis rašė: "Kas nemyli lietuviško žodžio, tas ir gyvulio vardo nevertas". Žinoma, tas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvybės vajus turėjo milžiniškos įtakos išsaugant lietuvišką žodį, tačiau neturėdamas net vidurinio išsilavinimo V. Kalvaitis padarė nemažai klaidų, kurios atsiliepia iki šių dienų.

Dangės vardo tarimas per 750 metų keitėsi ne vieną kartą. Tai galima pastebėti iš užrašymų įvairiuose žemėlapiuose, sudarytuose dažniausiai užkariautojų poreikiams - švedams, rusams, prancūzams. Pagaliau prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, upė iki žiočių pavadinta Akmena. Matyt taip buvo kovojama su vokiškumu.

Svetimtaučiams Dangės vardas buvo labai sunkiai ištariamas. Be to, neturėjo panašumų į jokį kitą žodį jų kalboje. Kitaip buvo su kuršišku Nemuno vardu - Memelis, kuris vokiečiams asocijavosi su vokišku žodžiu Memel (lūgnė, vandens lelija).
Pirmuosiuose Dangės užrašymuose vokiečių kalba pastebimas -g duslėjimas - Danghe, nors lotynų kalba - Danga. Vėliau, pasibaigus rašymo lotynų kalba tradicijai, pradėjo duslėti žodžio pradžia: Tang, Tange (1576 m.).

A. Vanago hipotezė rėmėsi tuo, kad vokiečiai, užgrobę baltų žemes, dažnai klaidingai užrašydavo lietuviškus vardus. Pavyzdžiui, kalbininkas įžvelgė, kad Labguvos (Labegove) vardas esą kilęs iš senesnio Labjuva ir siūlė pakeisti jį į Labijava, bet gi vokiečiai taip ir tarė - Labiau.

Vokiečių žemaičių -g tarimas kaip -j suklaidino daugelį kalbininkų. Vienas iš svarbiausių šios hipotezės argumentų - Minijos vokiškas pavadinimas Mingė.
Jeigu vokiškai Minija tapo Minge, tai Dangė lietuviškai turėtu būti Danija. Tačiau tokios logikos klaida buvo ta, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šio vardo istoriją ir ypač į Mingės užrašymo vėlyvą atsiradimą.

Pirmuosiuose Ordino dokumentuose 1252 m. šalia Danga rašoma Minia. Jeigu upė būtų turėjusi Danijos vardą, tai būtų lotyniškai užrašyta Dania, tačiau to nė viename dokumente tarp daugelio vardo užrašymų nėra.

Minijos vardas visuose ankstyvuose dokumentuose užrašomas be jokių -g - Menye, Meinie, Meynie: "flumen, quod Minia dicitur, remanet indivisa, Danga vero, a Memela usque ad castellum Mutine" (1253 02 08) - "upė, kuri vadinama Minija..."
Minijos tapimas Minge (vok.) prasidėjo tik atsiradus Mingės kaimui XVII a.
1670 m. kaimas užrašytas Minge, o upė - Minnige Fluvius. Todėl Minijos, virtusios Minge, pavyzdys negali būti taikomas Dangei.

Abiejų upių vokiečių žemaičių tarimas sutapo tik XIX a. pabaigoje - Minje ir Danje. Šiuo klausimu ypač griežtai savo nuomonę išsakė žymus kalbininkas A. Salys: "Dangę tarti kaip Danje neturime jokios teisės, nes Minija tuose pačiuose dokumentuose užrašyta kaip Minia, Minie ir niekur - Minga. Danga žymiai vėliau pagal Minijos vardą paversta į Danija, kuri dabar Danė tapo pagal Minė - žvejų kaimelis Minijos žiotyse" ("Die žemaitischen Mundarten", p. 184).

Vilius Pėteraitis knygoje "Mažoji Lietuva ir Tvanksta" net ir dabar siūlo Dangę tarti Danje.

Jeigu vokiečiai neištarė -g, tai kodėl ir mes jos turime netarti. Kryžiuočiai ir Gedimino vardo negalėjo teisingai ištarti - tarė ir rašė Jedemin, bet juk mes žinome, kad tai Gediminas ir dėl to nekeisime jo vardo, arba Pagėgiai yra ne kokie nors Pajėgiai (vok.), o miestas prie Gėgės. Net pamario žvejų tarmėje kalbininkai Chr. Stangas ir J. Gerulis užfiksavo tariant "jegužė" vietoj gegužė, atsiradusį dėl vokiečių kalbos įtakos.
Nors A. Vanago siūlytas Labijavos vardas neprigijo, tačiau Dangės vardui pakeisti atsirado užtarėjų. Mat kalbininko atrasta senoji šaknis dan- siekė, pasak autoriaus, labai gilią senovę - avesinų ir iranėnų laikus ir buvo artima didžiausios Europos upės Dunojaus seniausiam pavadinimui Danuvius. Danė esanti tokios pat šaknies kaip ir Donas, Dniepras ir Dniestras - rašė A. Vanagas.

Kitas mokslininkas, užtardamas kalbininką rašė, kad taip (Danė) jau esą kalba šišioniškiai, kad tai jau tapę kažkurios iš klaipėdiškių tarmės faktu. Pastarasis kalbininkas net nesuprato, kad K. Būga kalba apie per Klaipėdą tekančią Dangę, o ne apie kažkokią mistinę Pietinio Kuršo upę. Beje, gal jis ir nežino, kad Dangės upės Latvijoje nėra.

Vakarinių baltų vandenvardžiai

Kuršiai, kurie nuo seniausių laikų gyveno Baltijos pajūryje, ilgą laiką mokslininkų buvo laikomi ne baltais, bet lyviais, t.y. finougrų gentimi. Tik po J. Enzelyno, K. Būgos, A. Salio tyrinėjimų išaiškėjo, kad kuršiai - atskira baltų gentis, gyvenusi nuo Kuršių marių iki Kolkos rago, turėjusi savo teritoriją ir kalbą, kuri buvo tarpinė tarp latvių ir lietuvių kalbų.

Tačiau toks sprendimas netenkino tų tyrinėtojų, kurie norėjo matyti čia gyvenus žemaičius, nes nuo to priklausė, jų manymu, Lietuvos likimas.
Dar Vytautas, 1420 m. norėdamas atgauti Klaipėdą, rašė, kad ši žemė nuo seno žemaičiams priklausė. Klaidingas supratimas, kad žemaičiai - lietuviai , o kuršiai - ne, gyvavo labai ilgai. Tik ne taip seniai pripažinta kuršius buvus ne rytiniais, bet vakariniais baltais.

Šiandien archeologai kuršių pėdsakus atranda ne tik pajūryje, bet ir prie Jūros upės. Hidronimų, kaip seniausių kalbos reliktų, tyrinėjimai patvirtina spėjimą, kad vakariniai baltai gyveno net iki Kauno. Juos pažymėjus žemėlapyje, pastebima akivaizdi riba, kuri sutampa su archeologų nustatyta II tūkstantmečio prieš Kristų Pamarių kultūros riba.
Ši rytinių ir vakarinių baltų riba buvo žymi dar ir vėlesniais laikais, formuojantis pilkapių kultūrai. Už Nemuno ir Neries santakos toliau į rytus hidroniminį pagrindą sudaro rytinių baltų vandenvardžiai.

Daugelis Europos kalbininkų pastebėjo, kad baltiškų vandenvardžių yra ir toliau į vakarus nuo Vyslos, net iki Berlyno. Tyrinėjant vakarinių baltų hidronimikos paplitimo plotus ir kryptis, šio straipsnio autoriui pavyko nustatyti, kad šie hidronimai išsidėstę tarsi juostoje palei Baltijos jūrą, kuri apima 200 km plotį ir nusidriekia 800 - 1000 km. iš pietų į šiaurę. Šią juostą galima būtų pavadinti Bendruoju vakarinių baltų hidronimų srautu, nes jame randami beveik visi vakariniams baltams būdingi vandenvardžiai, kurie kartodamiesi sudaro tarsi srautą.

Atradus šį srautą, tapo žymiai lengviau nustatyti, ar vandenvardis senas, ar naujai atneštas, ar, pagaliau, naujadaras.

Vienas svarbiausių srauto bruožų yra tas, kad hidronimai kartojasi t.y. jame veikia hidronimų pasikartojimo dėsnis: jeigu vandenvardis yra vienas ir nepasikartoja kitoje vietoje sraute, tai kažkas su juo negerai - arba jis naujas, arba ne vakarinių baltų.

Šis paplitimas radosi dėl vienos priežasties - baltų gentys per daugelį amžių nedideliais persikėlimais keliavo ar natūralaus prieaugio būdu plito vis į naujas žemes, kartu atsinešdamos savo vardus. Tose žemėse, kur anksčiau gyventa baltų, taikūs atėjūnai perimdavo ir adaptuodavo vietų ir vandenų vardus. Taip baltiškų vandenvardžių randama Vokietijoje, Lenkijoje. Iš kitos pusės - Rusijoje: Okos ir Dniepro baseinuose, prie Maskvos, Baltarusijoje.

Toliausiai į Vakarus nutolę vakarinių baltų vandenvardžiai siekia Reiną, Dunojų. Tai daugiausia nedidelių upių pavadinimai: Nida, Leitė, Naba, Erla, Labė ir daug kitų.
Pvz., Nidos vardą turi kelios upės, įtekančios į Dunojų, upelis įtekantis į Reiną prie Frankfurto (davęs vardą senam romėnų miestui Nidai, kurio vardas užrašytas 128 m. antkapiniuose romėnų paminkluose), dvi upės Vyslos aukštupyje.

Nidos vardas ypač populiarus pietinėje bendrojo vakarinių baltų hidronimų srauto dalyje - prūsų žemėje - Galindoje. Čia yra Nidė - ežeras ir Nida - gyvenvietė, Neida upė ir Neidenburgo miestas (1576 m.). Šiauriausias šio vardo paplitimo plotas - pietinės kuršių žemės - Nida Kuršių nerijoje ir Nida Latvijoje prie Liepojos.
Kitame numeryje skaitykite apie Dangės vardo paplitimą, kas apie šį vardą randama istoriniuose šaltiniuose ir, pagaliau, ką jis reiškia.

(Bus daugiau)