Kaip radosi Jūrų muziejus: eksponatų "žvejyba" (4)

Kol Kopgalyje vyko Jūrų muziejaus statybos, jo direktorius Aloyzas Každailis, įklimpęs ir į statybinius reikalus, jau galvojo apie tai, ką tuose rūmuose su neaprėpiamomis patalpomis (palyginti su mažu muziejuku Herkaus Manto gatvėje) reikės eksponuoti. Mąstė ir apie žmones, kurie tame muziejuje turėtų dirbti. Iš Kauno zoologijos muziejaus parviliojo taksodermistą (iškamšų meistrą) Alvydą Laurinavičių. Žinoma, reikėjo ir ichtiologo, išmanančio jūrinių žuvų gyvenimo ypatumus, biologo... Kreipėsi į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto vadovybę, kuri pasiūlytų tinkamiausias kandidatūras. Toji nurodė Algirdą Stankevičių ir Eugenijų Buivydą. Rezultatas - abu buvo prikalbinti atvykti dirbti dar besikuriančiame muziejuje.

"Aš jau buvau susiplanavęs važiuoti į aspirantūrą Maskvon. Tačiau pasikalbėjęs su manimi A. Každailis sugebėjo įtikinti, kad darbas Klaipėdoje, jauname kolektyve, būsiąs be proto įdomus. Na, ir sugundė, sudomino. Neatsispyriau", - šiandien sako Algirdas Stankevičius, į Klaipėdą atidundėjęs 1974 m. rudenį.

Tačiau pirmieji metai nebuvo tokie jau įdomūs, kaip tuomet piešė A. Každailis. "Apie jūrą ne ką teišmaniau, juk kilęs iš Vidurio Lietuvos - Kėdainių. Privalėjau "apsičiupinėti", kas toji jūra, ir ne tik Baltijos, yra. Kai reikėjo kurti ekspozicijų planus, pasišiaušė plaukai: kolekcininko Felikso Rimkevičiaus kriauklėmis būtume galėję užpildyti mažutę didžiulio muziejaus dalį. Ekspozicijų planus sukūrėme fantastiškus, o iš kur gausime eksponatų?" - prieš daugiau kaip 30 metų iškilusį klausimą pacitavo A. Stankevičius.

Pirmosios ekspedicijos

Į pirmąją ekspediciją eksponatų graibyti 1975 m. su žvejų laivais išvyko A. Každailis ir E. Buivydas. Mauritanijos zonoje jiedu kraustėsi iš laivo į laivą. "Buvome "apiforminti" lektoriais", - sako ponas Aloyzas.

Abu su Eugenijumi laukdavo, kada žvejai ištrauks tralus, ir jie galės išsirinkti vėžiagyvius, murenas ir kitą jūros fauną. "Kartais būdavo, kad traluose - nė žuvytės, o mums su Eugenijumi džiaugsmas - pilna mums reikalingų dalykų. Bet ir žvejai pasidžiaugdavo dėl mūsų sėkmės", - prisiminė daugiau kaip prieš 30 metų patirtas emocijas A. Každailis.

Iš ekspedicijos, trukusios beveik tris mėnesius, muziejaus vyrai grįžo patenkinti - jau šį tą turi. Šaldytą Atlanto "produkciją" - nuo jūros žvaigždžių iki murenų - perdavė taksodermistui A. Laurinavičiui. O netrukus, tais pačiais 1975-aisiais, E. Buivydas vėl su žvejų laivais išvyko tęsti eksponatų paieškų.

Pažintis per gintarą

Matyt, gyvenime svarbu žinoti, ko nori ir ko tau reikia... A. Stankevičius, sudaręs fantastiškus ekspozicijų planus, puikiai žinojo, ko reikia muziejui. Tačiau iš kur visa tai paimti? Taip, Klaipėda - uostas. Taip, jūreiviai raižo jūras ir vandenynus. Bet jie turi savo tiesiogines pareigas laivuose. Ir eksponatų muziejui gaudyti nėra nei laiko, nei žinių.

Tiesa, jūreiviai parplukdydavo vieną kitą vertybę muziejui, tačiau tai negelbėjo. Tai kaipgi būdavo organizuojamos ekspedicijos į kitas jūras ir vandenynus, turinti omenyje sovietmečiu galiojusius apribojimus ištrūkti į užsienius, kad ir pačiais kilniausiais tikslais?

"Galima sakyti, viską lėmė atsitiktinumai", - sakė Algirdas. Pirmasis atsitiktinumas jį užklupo biologijos specialistų konferencijoje Leningrade. Per pertraukėlę jis nugirdo, kaip Jūrų biologijos instituto direktorius Viktoras Žirmunskis kolegoms pasakojo apie adatų terapiją ir guodėsi, kad joms išvalyti, o gal įelektrinti, jis niekur nerandąs gintaro gabalų. Jaunas specialistas drįso įsiterpti į pokalbį ir pasisiūlė tų gintaro gabalų atsiųsti, kai sugrįš į Klaipėdą. Pažadą A. Stankevičius įvykdė. Netrukus gavo knygų siuntą apie Jūrų biologijos instituto darbą. Iš tos atsiųstos literatūros sužinojo, kad institutas jam priklausančiu laivu rengiasi didelei ekspedicijai. A. Stankevičiui pakako drąsos paklausti, ar į tą ekspediciją nepasiimtų ir jo. Ir netruko sulaukti teigiamo atsakymo. Tik su viena sąlyga - klaipėdiečiai turės priimti ekspedicijos įrangos konteinerius, pasitikti visus ekspedicijos dalyvius. Mat į ekspediciją buvo ruošiamasi nauju Gdanske pastatytu laivu. Jūrų muziejaus kolektyvėlis (vis dar keturi penki žmonės) apsiėmė keliamas sąlygas įvykdyti. A. Stankevičius džiaugėsi, kad tuo naujuoju laivu apiplauks pusę Žemės rutulio...

Nuo baseino iki vandenyno

Iš Kauno zoologijos muziejaus parviliotam Alvydui Laurinavičiui darbo tikrai nestigo. Kol muziejus buvo statomas, jis rengė žuvų ir paukščių iškamšas. Nuotraukos iš Jūrų muziejaus ir Tautvydo Petro Tubio archyvų

Taip, į 1976 metų ekspediciją A. Stankevičius vyks. Tačiau eksponatų būsimoms ekspozicijoms niekas už jį nesurinks. Su Eugenijum Buivydu išvažiavo į Kaliningradą mokytis nardyti. Nes būtinai pareikalaus nardytojo sertifikato. Na, ir prasidėjo nardymo mokslai baseine, o paskui - ir Baltijos jūroje. Tad į ekspedicijos laivą Klaipėdoje A. Stankevičius įlipo jau turėdamas būtiną dokumentą. Tačiau tikruosius nardymo mokslus užbaigė jau gražiojoje Japonų jūroje.

"Pamatęs tokią šios jūros gyvybės koncentraciją, praradau žadą. Pradėjau save žnaibyti, skatindamas dirbti, o ne vėpsoti į visas tas žuvis ir žuvytes, kriaukles, vėžiagyvius, hidrokoralus ir kitokį tos jūros turtą. Pirmoji ekspedicija buvo labai sėkminga. Grįžau jausdamasis nuveikęs nemažą darbą",- sakė A. Stankevičius.

O po metų - vėlgi per ryšius su tuo institutu - Algirdas išsirengė į antrąją ekspediciją Baltojoje jūroje. "Gal reikėjo pradėti nuo jos, o ne nuo faunos ir floros turtingos Japonų jūros?" - kišu savo trigrašį. "Važiavau ne ten, kur būčiau norėjęs, o ten, kur pavykdavo "įsipaišyti", - šiandien juokiasi A. Stankevičius, su pasididžiavimu pabrėžęs, kad jūrose ir vandenynuose yra nardęs 5000 valandų.

Bus daugiau