Ekspertas: dėl žinių stokos pareigūnai nusikaltimo vietose nesugeba rasti įkalčių

„Kaip rodo ir paskutinės aktualijos, reikia pradėti šviesti ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Būtina sudaryti sąlygas, kad žmonės ne vien dirbtų, atliktų savo pareigas, bet ir nuolat keltų kvalifikaciją bei gautų naujų mokslo žinių“, – sako dr. E. Dereškevičius, pridurdamas, jog nereikėtų pamiršti ir skatinančio pareigūnų atlygio.

Apie kriminalistiką ir teisėsaugos padėtį Lietuvoje dr. E. Dereškevičių kalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

Savo moksliniame darbe minite, kad ir teisėjams, ir advokatams, ir kitiems teisėsaugos specialistams trūksta kriminalistikos žinių.

Pradėti tyrimą paskatino suvokimas, kad universiteto suolas, mokslo žinios – svarbios, bet svarbu tas žinias pritaikyti ir praktiškai. Apie tai kalba visi mokslininkai. Profesorius Vidmantas Egidijus Kurapka dar 2000 m. straipsniuose išsakė poziciją, jog kriminalistikos mokslą būtina integruoti į praktinę veiklą, kad kiekvienas praktikas, atskleidžiantis nusikalstamas veikas, tiriantis, renkantis, teikiamomis galimybėmis.

Kriminalistika – mokslas ne vien apie nusikaltimų atskleidimą. Tai mokslas apie įrodymų ir duomenų apie padarytą nusikaltimą aptikimą, užfiksavimą ir panaudojimą. Tačiau praktikoje padėtis kebloka, nes specialistai kriminalistiką sieja tik nusikalstamų veikų atskleidimo procesu. Praktikams sunku suvokti, kad kriminalistikos mokslo žinios nėra ir negali būti savinamos tik, pvz., ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo interesams. Mokslas turi tarnauti visai visuomenei ir gynybai, jeigu gynyba sugeba į tas žinias įsigilinti, jas sužinoti, panaudoti.

Taigi situacija praktikoje kebloka, nes su tuo nenorima sutikti. Neįvyksta esminis lūžis ir nesuvokiama, kad mokslas ir praktika turi būti du sudedamieji, o ne paskiri elementai. Mano galva, toks požiūris turėtų keistis. Mokslininkai daro viską, kad jis keistųsi: Lietuvoje kriminalistikos mokslas plėtojamas, leidžiami nauji kriminalistikos vadovėliai, šaltiniai plečiasi, apie specialias žinias rašo ne vien teoretikai – mokslininkai praktikai, ekspertinių įstaigų mokslų daktarai taip pat publikuoja mokslo straipsnius, pateikia šaltinių ir duomenų, kur pasisemti specialių žinių, kaip jas panaudoti. Tačiau reikia elementaraus noro ir pagarbos savo profesijai, kad tai būtų atlikta kuo profesionaliau.

Kokia jautriausia, skaudžiausia sritis? Kur ši problema labiausiai išryškėja ir kur labiausiai reikėtų pokyčių?

Kaip rodo ir paskutinės aktualijos, reikia pradėti šviesti ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Būtina sudaryti sąlygas, kad žmonės ne vien dirbtų, atliktų savo pareigas, bet ir nuolat keltų kvalifikaciją bei gautų naujų mokslo žinių. Taip pat negalima pamiršti ir atlygio, darbo užmokesčio, kuris skatintų domėtis ir kelti profesinę kvalifikaciją ir įgytas žinias panaudoti darbe.

Valstybės požiūris šiuo klausimu turėtų keistis iš esmės, nes praktikoje situacija kitokia. Į nusikaltimų vietas vyksta pareigūnai, vykdantys patruliavimo funkcijas, dirbantys nuovadose, o sunkių nusikaltimų vietose iškart rasti aiškių įrodymų (pvz., smurto požymių ant kūno) be specialių žinių neįmanoma. Tai savaime priskiriama nesmurtiniam atvejui ir tikrinama tik viena versija, bet netiriamos aplinkybės, visapusiškai nepanaudojami, nesurenkami įkalčiai, tinkamai neapžiūrima įvykio vieta, nenustatomi įtariamieji, nes, konstatavus nesmurtinę mirtį, nereikia atlikti ikiteisminio tyrimo ir sudėtingų procedūrų. Akivaizdu, kad tokie atvejai lemia netinkamą kriminalistikos mokslo žinių panaudojimą. Tai atima galimybę žinias naudoti praktikoje ir šis požiūris turėtų iš esmės keistis valstybės mastu.

Jūs dirbate advokatu ir savo darbe taip pat nemažai dėmesio skiriate šiai profesijai. Esate minėjęs, kad užpernai buvo labai nedaug atvejų, kada žmonės buvo išteisinti. Kokie konkretūs skaičiai ir kodėl toks mažas rezultatas?

Tai opi problema, nes vykdydamas mokslinį tyrimą tiesiogiai domėjausi viešai prieinama informacija, teismų veiklos ataskaitomis, kuriose nurodyta aiški statistika. Pirmiausia problema ta, kad ne kiekvienas procese dalyvaujantis, kad ir kaltinamasis ar nuteistasis, turi finansinę galimybę apeliacine tvarka patikrinti nuosprendį – sąlyginai nedidelis išnagrinėtų bylų skaičius pasiekia apeliacinį procesą.

Kita problema ta, kad ir pasiekusių apeliaciją ir kasaciją bylų skaičius neatitinka tikrovės, kas būtų įmanoma objektyviai įvertinus surinktus duomenis, įrodymus. Žinoma, tai atlieka teismas, bet, pagal statistiką, 2011 m. Aukščiausiasis teismas iš 692 kasacinių skundų patenkino tik 6. Tai sudaro 0,99 proc. išteisinamųjų nuosprendžių.

Turint omenyje nevisapusišką mokslo galimybių naudojimą ikiteisminiuose tyrimuose, netinkamą (kaip teigia ir Lietuvos generalinis komisaras) finansavimą teisėsaugos institucijoms, tarp jų – ir policijai, atliekant iki teisminius tyrimus, šie duomenys reikalauja labiau domėtis atitinkamomis institucijomis, baudžiamųjų bylų, išteisinamųjų, kaltinamųjų nuosprendžių monitoringu, atidžiau įvertinti surinktus duomenis, peržiūrėti nuosprendžių motyvaciją ir daryti iš to išvadas. Žinoma, nuosprendis, priimtas aukščiausių instancijų pagal LR įstatymus, nebekvestionuojamas, bet vis tiek atliekama priežiūra, yra Nacionalinė teismų administracija, kuri su kitomis institucijomis privalėtų domėtis, kaip vykdomos tos funkcijos.

Didelė ir pasitikėjimo problema, todėl svarstėme ir galimą Visuomeninių tarėjų instituto inkorporavimą į teisingumo vykdymo veiklą. Šis klausimas susijęs ir su šio instituto tikslingumu, ir su tuo, kaip tai atitiktų galiojančius LR įstatymus. Tačiau viena iš esminių priežasčių įsteigti minėtą institutą nurodo galimybę ateityje prie teisingumo vykdymo prisidėti ir visuomenės atstovams, galimybės teikti kiekvieną dieną teisingumą vykdančias institucijas, galimybė subjektyvi, galimybė vertinti (dažniausiai neprofesionaliai) ir dažniausiai kompetentinga teismo veikla iš tikrųjų ji taptų minimali ir pačiai visuomenei nelabai įmanoma, nes jau tada prisidėtų pati visuomenė prie teisingumo vykdymo proceso.

Tai teigiamas dalykas, kuris sudaro sąlygas ir kitoms galimybėms, kitokiam požiūriui tiek į gynėjo veiklą, tiek į gynėjo institutą teisingumo vykdymo procese, nes praktikoje jis tampa vis formalesnis. Gynėjas reikalingas tam, kad jį procese turėtų įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, bet kaip tas gynėjas įgyvendina asmens teisę į gynybą, kaip teikiami prašymai, kaip renkami įrodymai, kaip panaudojamas specialių žinių institutas, iš tikrųjų yra ir paties teismo, ir pačių teisėsaugos institucijų tikslas. Todėl reikia užtikrinti, kad tai būtų ne vien formalus, bet ir aktualus, prasmingas dalyvavimas ir kad tai padėtų įgyvendinti objektyviosios tiesos nustatymo procesą.

Ar yra vilties, kad mokslo žinios pasieks specialistus ir jų kvalifikacija kils? Nes dažnai sėdint šiltoje vietelėje nelabai ir norisi kažką keisti.

Mano nuomone, galimybės, kurios atsiskleidžia šia problematiką pritaikant praktiškai, ir sudaro sąlygas keisti situaciją. Tačiau kaip greitai ji keisis, priklauso nuo tų, kurie kol kas sėdi tose šiltose vietelėse. Svarbu ir tai, kaip visa tai norės keisti ir tie žmonės, nuo kurių sprendimų tai tiesiogiai priklauso.

Mokslas nestovi vietoje, tobulėja, mokslininkai siekia keisti praktiką. Nors ES Taryba yra nurodžiusi kiekvienai ES valstybei narei parengti kriminalistikos 2020 m. Europoje viziją, bet kad tam būtų skirtas deramas dėmesys, kad būtų laiku, tikslingai reaguojama, kol kas neteko girdėti. Priimant šią viziją ir įpareigojant valstybes, ES (konkrečiai – Taryba) pabrėžė, kad kriminalistika gali reikšmingai prisidėti prie didesnio teisėsaugos efektyvumo ir veiksmingumo, prie nusikalstamumo prevencijos. Taigi akivaizdu ir net nereikia įrodinėti, kad mokslas ir mokslininkų pastangos svarbios ir kad praktiškai tai įgyvendinti turi jau ne mokslininkai, o praktikai, tie asmenys, kurie į tas vizijas žiūri ne formaliai, o siekia jas paversti realybe.