Įstatymas - pusfabrikatis, pritaikytas davatkiškai. Gelbėdami vaiką atėmė iš jo motiną

Skaudūs sutapimai ta pačia vaiko teisių tema. Antradienį Kauno apygardos teismas atvertė sausio pabaigoje Kėdainiuose motinos ir jos sugyventinio nužudyto 4 metų Matuko bylą. O beveik prieš dvi savaites Lietuvą sukrėtė irgi su vaiku bei motina susijusi, bet jau kitokia istorija. Kardinaliai priešinga. Šilalės rajone nusižudė jauna moteris, kai iš jos buvo atimtas nepakankamai prižiūrimas 7 metų vaikas. Mama vaiko praradimo neatlaikė. Tad šio berniuko ir jo motinos istorija aiškiai kitokia nei motinos nemylėto, žaloto kėdainiškio Matuko istorija. Tačiau ko vertas įstatymas, jei jis veikia taip, kad žudytųsi atimamų vaikų mamos? Kad vaikiukai netektų savo motinų? Negi tai tikroji mažojo piliečio gynyba?

Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymas buvo priimtas dar 1996 metų kovą. Tačiau vėliau, kai Kėdainių rajone du vaikai buvo įmesti į šulinį, o Šiauliuose motina ir jos sugyventinis užmušė Matuką, visuomenė ir politikai sujudo, kad 1996 metais priimtas įstatymas neapsaugo bejėgio vaiko nei nuo tėvų kumščio, nei nuo šulinio. Nuspręsta, kad įstatymą reikia tobulinti. Aišku, reikėjo! Nes būta keisčiausių spragų. Netgi nesusietų su vaikų mušimu. Tarkime, tik 2016 metų pabaigoje įstatymas buvo papildytas straipsniu, kad už administracinius nusižengimus atsako vaikai, kuriems suėjo 16 metų. Tad atkurtoji valstybė 26 metus net neturėjo įstatyminio išaiškinimo, nuo kada nepilnamečius galima administraciškai bausti. Matyt, buvo neaktualu? Lietuvoje per 26 metus joks paauglys net vitrinos lango nesugurino?

Tačiau Matuko nužudymas tikrai tapo visos Lietuvos aktualija. Vėl atnaujinusia diskusiją, ar galima vaikams taikyti fizines, psichologines bausmes. Aktyviai reiškiantis Seimo narei, tuo metu dar valstiečių frakcijai atstovaujančiai Dovilei Šakalienei mūsų Parlamentas 2017 metų vasarį priėmė vadinamąjį vaiko nemušimo įstatymą. Draudžiantį naudoti bet kokį smurtą, žeminantį orumą. Taip pat numatyta, kad valstybė imasi visų teisinių, administracinių, socialinių priemonių, kurios apsaugotų vaiką nuo nepriežiūros ir garantuotų jo apsaugą. O kas yra nepriežiūra? Interpretacijų kiek nori. Kai vaikas patiria žalą, pavojų gyvybei, sveikatai. Tokiu atveju nepriežiūra yra ir tada, kai į vaiką įsisiurbia erkė ar įkanda bitė?

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo patobulinimai buvo priimti plojant ir glėbesčiuojantis. O kur tos vadinamosios socialinės priemonės? Policija ir vaiko teisų apsaugos tarnybos tai suprato kaip direktyvą - atimk iš abejotinų tėvų vaiką. O gal tie abejotini savo vaikus myli? Gal tėvai, kai iš jų atiminėjami vaikai, jaučia moralinį skausmą, psichologinį smurtą? Apie tai „prižiūrėtojai“ pagalvoti net nedrįsta. Iš baimės sulaukti nemalonumų. Nors nieko nėra idiotiškesnio nei įstatymo taikymas iš davatkiškos baimės. Maždaug taip. Jei mama išgėrė bokalą, tai už pusvalandžio svies sūnų į šulinį.

Vaiko nemušimo įstatymas kol kas tik pusfabrikatis. Atėmei iš tėvų vaiką, o kas toliau? Ar su šeima dirbs psichologai? Ar įvertins savižudybės riziką? Tokie psichologų etatai nenumatyti. Be to, tik dešimtyje šalies savivaldybių yra visą parą budinčios vaiko teisių tarnybos. Policijai tenka dirbti vienai. Ieškoti globos įstaigos ar globėjų, turinčių teisę vaikus laikinai priglausti. Ar Lietuvoje jau išplėtotas tokių laikinų globėjų tinklas, pasiruošęs priimti svetimą vaiką ištisą parą? Ne, neišplėtotas. Nes vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas priimtas jausmingai, isteriškai, visaip. Išskyrus išmintingai. O dabar, nusižudžius šilalietei mamai, D.Šakalienė galėtų jautriai inicijuoti mamų, iš kurių atimti vaikai, nesižudymo įstatymą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“