Merginą išprievartavęs ir nužudęs garsus nusikaltėlis pajuto pavojų

Gan netikėtai toks nusiteikimas virto visa teismų grandine.

2013 m. itin žiaurų ir visą Lietuvą trumpam prikausčiusį nusikaltimą įvykdęs M. Šerpenskas, vėliau žiniasklaidoje vadintas Varėnos budeliu ir Alytaus monstru, nesulaukė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, nors to prašė aukos artimieji.

Tačiau ir 20 metų, kuriuos turėtų praleisti už grotų, žudikui gali labai apkarsti – į už iškrypėliškus nusikaltimus nuteistą M. Šerpenską nedraugiškai žiūri kiti kaliniai.

Kad su pastaraisiais nesusidurtų, nuteistasis nebijo net konfliktuoti su pareigūnais, o šie konfliktai virsta kelerius metus trunkančiomis teismų virtinėmis.

Viename tokiame teismų maratone dar vieną tašką, kuris greičiausiai dar nebus galutinis, vasario 24 d. padėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT). Pastarajai institucijai teko dukart iš eilės nagrinėti dar 2019 m. vasario 12 d. nutikusią situaciją, kai į LAVL dėl sveikatos problemų pakliuvęs M. Šerpenskas atsisakė po pasivaikščiojimo kieme sugrįžti į savo palatą.

Žudikui buvo nurodyta vykdyti administracijos reikalavimus, taip pat M. Šerpenskas buvo įspėtas, jog priešingu atveju bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės.

Tačiau vyras nepakluso ir bandė priešintis, todėl buvo iškviestas kitas pareigūnas, kuriam atbėgus M. Šerpenskas buvo paguldytas ant žemės, jam uždėti antrankiai ir nuteistasis grąžintas į palatą.

Po kelių dienų M. Šerpenskas surašė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad minėtoje palatoje jam būtų tekę gyventi su kaliniu, kuris jo atžvilgiu yra priešiškai nusiteikęs. Todėl žudikas, nenorėdamas eskaluoti konflikto, ir išėjo iš kameros, prašydamas jį perkelti kitur, tačiau esą buvo sumuštas LVAT pareigūnų.

Už tokį elgesį M. Šerpenskas sulaukė nuobaudos – 8 mėnesiams pateko į drausmės grupę. Tačiau žudikas su šiuo sprendimu nesutiko ir ėmė jį skųsti – iš pradžių Kalėjimų departamentui, paskui VAAT, galiausiai, kai nieko nepešė, – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT).

Pastaroji instancija nurodė, kad VAAT turi M. Šerpensko skundą nagrinėti antrąkart, ką teisėjai ir padarė. Tačiau naudos žudikui toks sprendimas neatnešė – net ir antrąkart išnagrinėjus pateiktą skundą VAAT teisėjai konstatavo, kad pareigūnų reikalavimai eiti į nurodytą kamerą buvo teisėti, jų nepaisęs M. Šerpenskas pagrįstai buvo nubaustas.

Jautė pavojų

Prieš septynerius metus už grotų patekęs žudikas greičiausiai nuo pat pradžių nujautė, kad dėl padaryto nusikaltimo pobūdžio nei užuojautos, nei simpatijų iš kitų kalinių nesulauks.

2019 m. M. Šerpenskas kreipėsi į VAAT, kai panoro ne tik būti perkeltas iš Pravieniškių į jau užsidariusį Lukiškių kalėjimą ir gauti 2 tūkst. eurų padarytai žalai atlyginti, bet ir prašė teisėjų įpareigoti Kalėjimų departamentą patraukti atsakomybėn Pravieniškių pataisos namų darbuotojus, kurie esą tyčia sukėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai.

Anot M. Šerpensko, jis dar 2018 m. balandį buvo perkeltas iš vieno būrio į kitą be jokio pagrindo – taip būrio vadas jam esą atkeršijo už jo rašytus skundus. Pats būrio vadas bylos metu teigė, kad M. Šerpenskas į kitą būrį buvo perkeltas ne šiaip sau, o senojo būrio kalinių prašymu – jiems kliuvo tai, kad pavojingas žudikas neidavo laiku miegoti ir triukšmaudavo naktimis.

Žudikas taip pat teigė, kad, atlikęs baudą izoliatoriuje, buvo perkeltas dar į kitą būrį, kuriame turėjo priešų.

Anot M. Šerpensko, Pravieniškių pataisos namų administracija nereagavo į jo skundus, kad teks kalėti su asmenimis, kurie su juo turi asmeninių sąskaitų, o baimę dėl gresiančio pavojaus jis jaučia net būdamas izoliuotas nuo kitų kalinių.

Kas tie asmenys, keliantys pavojų ir galintys su juo susidoroti, M. Šerpenskas nenurodė – esą juos įvardijęs tik užsitrauktų dar didesnį pavojų, o šie kaliniai su juo neva gali susidoroti bet kuriuose pataisos namuose.

Atėmė gyvybę

Kitų kalinių nemalonėn pakliuvęs M. Šerpenskas – vienas garsiausių pastarojo dešimtmečio nusikaltėlių, o jo nusikaltimas ir dramatiška paieškų atomazga kurį laiką buvo vienu svarbiausių Lietuvos įvykių.

Kelias paras įtampą kausčiusi istorija prasidėjo, kai 2013 m. gegužės 16-osios vakarą Senojoje Varėnoje į namus negrįžo pabėgioti išėjusi devyniolikmetė Sandra Naujūnaitė.

Jaunos merginos paieškai buvo mestos gausios pajėgos, tačiau jos kūnas, užkastas netoli Vilniaus, šalia Senųjų Trakų, buvo rastas tik tuomet, kai po intensyvaus tyrimo galimo nusikaltimo gijos nuvedė į tuomet vos 20 metų turėjusio alytiškio M. Šerpensko kiemą.

Kai jaunas vaikinas prabilo, pradėjo aiškėti, kad tai, ką jis padarė, yra sunkiai suvokiama protu – ilgą laiką neviešai nagrinėtos bylos duomenimis, M. Šerpenskas, pagavęs nusižiūrėtą auką, nusitempė ją į mišką ir panaudojo prieš ją smurtą – sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, po to surišo.

Tačiau S. Naujūnaitei buvo sužibusi viltis – mergina sugebėjo pabėgti nuo užpuoliko. Tačiau darsyk pagavęs bėgusią merginą, užpuolikas vėl panaudojo smurtą, dėl to auka neteko sąmonės, o tuomet su ja patenkino savo lytinę aistrą.

Galiausiai M. Šerpenskas jauną merginą, kuriai visas gyvenimas buvo prieš akis, pasmaugė elektros laidu.

Kai pareigūnai jauną alytiškį patupdė už grotų, o šalia pasodino kitu suimtuoju apsimetusį pareigūną, M. Šerpenskas prabilo apie dalykus, nuo kurių net ir labiausiai patyrusiam policininkui ar tyrėjui turėjo stingti kraujas.

Iki tol neteistas jaunuolis ne tik prisipažino padaręs ir daugiau nusikaltimų – iš slapta darytų įrašų ir kitų bylos duomenų matyti, kad M. Šerpenskas sunkiai suvokiamą nusikaltimą suplanavo dėl to, kad neturėjo ką veikti, norėjo pakenkti kitiems, o mintis kažką išžaginti jam buvo gimusi dar 2013 m. balandį.

Kruviną nusikaltimą padaręs jaunuolis aukos kūną paslėpti vežė pats per daug nesislėpdamas – lavonas buvo vežamas ant galinės automobilio sėdynės, tad, jei tik nusikaltėlį būtų sustabdžiusi policija, nusikaltimas būtų išaiškėjęs gerokai greičiau.

Dar daugiau – kaip paaiškėjo, tragiškos lemties sulaukusios S. Naujūnaitės vietoje galėjo būti kita mergina: nusikaltimą planavęs ir po kitus miestus dažnai važinėjęs M. Šerpenskas vienos apklausos metu prisipažino, kad prieš tai jau buvo nusižiūrėjęs vieną auką, greičiausiai Druskininkuose, tačiau ši nuo potencialaus užpuoliko spėjo pabėgti į savo namų kiemą.

Šiurpios aplinkybės buvo ėmusios aiškėti ir tuomet, kai M. Šerpensko bylą antrąkart atvertė Lietuvos apeliacinis teismas. Jaunuolis bandė įtikinti teisėjus, kad lytiškai santykiavo ne su gyva mergina, bet su jos lavonu, todėl turėtų būti nuteistas ne už išžaginimą, bet už mirusiojo palaikų išniekinimą.

20 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas žudikas į laisvę turėtų išeiti sulaukęs vos šiek tiek daugiau nei 40 metų.