Perspėja – į sukčių pinkles galite pakliūti ir apsipirkdami internetu

Nukentėjusieji apie sukčius dažniausiai būna girdėję

Anot A. Šapolos, sukčiai savo veiklą pritaiko prie to, kas vyksta pačiame bankų sektoriuje, prie naujų banko produktų. Kaip teigia specialistas, 2017 m. SEB banko statistika rodo, kad buvo prarasta daugiau nei 200 tūkst. eurų, nuo sukčių nukentėjo apie 45 asmenys.

„Daugeliu atvejų tai nebuvo vien tik paprasti banko klientai. Tai buvo nedidelių įmonių savininkai arba žmonės, dirbantys su finansais. Sukčiai naudoja informaciją, kuri viešai prieinama internete. Kitaip tariant, jie labai gerai atlieka savo namų darbus, susirenka reikiamą informaciją, kuri padeda įtikinti žmogų, kad tikrai skambina policijos pareigūnas, su kuriuo žmogus privalo bendradarbiauti“, – tvirtina A. Šapola.

Pašnekovas atkreipia dėmesį – daugelis nuo mažens esame mokomi, kad policijos nurodymus būtina vykdyti, todėl net suaugusieji, patikėję, kad skambina policijos pareigūnas, vykdo reikalavimus ir nesvarsto, kad tokių reikalavimų tikri policininkai pateikti net negalėtų.

„Tai vienas iš psichologinių faktorių. Sukčiai pabando įbauginti. Kyla baimė, kad skambina policijos pareigūnas, kad per mano banko sąskaitas atliekamos neteisėtos operacijos, kad dėl to galimos kokios nors teisinės pasekmės“, – sako A. Šapola.

Jo pastebėjimu, kalbantis su nuo sukčių nukentėjusiais žmonėmis, dažnai pasitaiko, kad žmonės pripažįsta apie telefoninius sukčius girdėję, iš žiniasklaidos priemonių žinoję apie jų naudojamas taktikas: „Žmonės pripažįsta – [...] tikrai žinojome, kad tai vyksta, kaip tai vyksta, tačiau nesitikėjome, kad vieną dieną ims ir mums paskambins. [...] Tie pavyzdžiai rodo, kad žinojimas ne visada mus apsaugo.“

Patiklumą nulemia ir aplinkybės

Specialisto pastebėjimu, žmogaus patiklumą kartais nulemia ir aplinkybės. Pavyzdžiui, žmogus gali būti itin pavargęs, blogai jaustis. Tai gali trukdyti adekvačiai vertinti situaciją. Be to, skambinantys asmenys neretai vartoja pareigūnų ar kitų sričių atstovų vartojamą leksiką, cituoja Baudžiamojo kodekso straipsnius, kuriais neva nurodo, kokia teisinė atsakomybė bus pritaikyta žmogui, jei šis nevykdys nurodymų.

„Jie naudoja, taip sakant, visą arsenalą įvairių priemonių. Kaip rodo mūsų statistika, tas rezultatas, tie pinigai, kuriuos jie sugeba užvaldyti, turėdami prisijungimą prie žmonių sąskaitų, yra gana dideli“, – akcentuoja A. Šapola.

Jis atkreipia dėmesį, kad daug veiklos sričių persikelia į internetą, todėl sukčiai atkeliauja ir ten. Specialisto tvirtinimu, pastebėta, kad jau dvejus trejus metus vyrauja tendencija, jog žmonės, norėdami įsigyti kokią nors prekę pagal internete rastą skelbimą, perveda pinigus gavėjui, tačiau galiausiai nei gauna prekę, nei atgauna pinigus.

„Tai gali būti visa pinigų suma arba avansas. [...] Reikia tiesiog suvokti, kad perkant pagal skelbimą, kuris įdėtas į internetą, visada egzistuoja rizika, kad už to skelbimo gali būti nusikaltėlis, kuris to daikto neturi. [...] Ką turėtų daryti nukentėjęs žmogus? Kreiptis į policiją ir jai paaiškinti, kad jis buvo apgautas, kokiomis aplinkybėmis, suteikti visą informaciją, kuri policijai padėtų priimti sprendimą, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne“, – nurodo A. Šapola.

Perkant internetu – keli apie sukčius įspėjantys ženklai

Anot specialisto, sukčiai žmones bando apgauti ne tik įkeldami skelbimus. Būtina išlikti budriems ir perkant iš internetinių parduotuvių: „Turbūt kiekvieną dieną užsidaro ir atsidaro naujų svetainių. [...] Jeigu apmokėjimas galimas tik pavedimu į banko sąskaitą, tai atsargesnį žmogų turėtų priversti sunerimti. Žmogus turi suprasti – atlikus pavedimą padėtis nebegrįžtama, pinigai nurašomi siuntėjo sąskaitoje ir įskaitomi į gavėjo sąskaitą.“

Tokiu atveju, tikina A. Šapola, net ir bankas negali padėti susigrąžinti pinigų. Todėl, perkant internetu reikėtų atkreipti dėmesį į kelias detales. Reikėtų patikrinti ne tik atsiskaitymo būdus, bet ir komentarus internete. Jeigu naujoji parduotuvė iš tiesų apgauna žmones, teigia A. Šapola, kas nors bus pasidalinęs šia informacija interneto komentaruose ar kitose erdvėse.

Taip pat reikėtų pasvarstyti, ar siūlomos kainos tikrai yra adekvačios: „Kartais žemomis kainomis sukčiai bando privilioti žmones, siūlydami, pavyzdžiui, 80 proc. nuolaidas. Tiesiog reikėtų paklausti savęs, ar viskas yra gerai, jeigu siūloma tokia kaina.“

Primena – užtenka prisiminti vieną dalyką

Pasak A. Šapolos paprastų būdų, kaip apsisaugoti nuo sukčių, nėra. Kaip teigia specialistas, pasitaiko atvejų, kai žmonės ne tik žino apie sukčių naudojamus metodus, bet ir yra perspėjami, kad jį bandoma apgauti, tačiau vis tiek įtiki sukčiais.

„Esame turėję tikrai ne vieną situaciją, kai į banko skyrių ateina klientas ir mes žinome, kad jam įtaką daro sukčiai. Bandome žmogui paaiškinti, kad jis neatliktų vienų ar kitų operacijų, tačiau žmogus tiesiog atsisako mumis tikėti“, – pasakoja A. Šapola.

Anot jo, pasitaiko ir atvejų, kai žmones sukčiai apgaudinėja ilgą laiką, kad po truputį išviliotų dideles pinigų sumas: „Pavyzdžiui, internetu užsimezga kažkokie santykiai. Žmogus (šiuo atveju, klientė) yra Lietuvoje, susirašinėja su kažkuo, atsiranda jausmai. Galiausiai tas kažkas, prisistatantis JAV kareiviu, siunčiantis gražias nuotraukas, žadantis atvažiuoti į Lietuvą ir vesti, pradeda prašyti finansinės paramos. Mergina pradeda siųsti gana dideles pinigų sumas, tikėdamasi, kad tie pinigai sugrįš – žavus nepažįstamasis su lagaminu pinigų atvažiuos į Lietuvą ir jie gyvens ilgai ir laimingai.“

Tokiais atvejais, teigia A. Šapola, žmones sunku įtikinti, kad jie yra apgaudinėjami. Jie patys tai supranta tik tada, kai nesulaukia rezultato, kurio tikėjosi – atvykti žadėjęs žmogus tiesiog pradingsta su jam siųstais pinigais.

A. Šapola akcentuoja – klaidinga manyti, kad į sukčių pinkles patenka tik vyresnio amžiaus žmonės: „Apgauti galima bet ką, tiesiog tų būdų yra daug, jie patys įvairiausi. [...] Jeigu netikime telefoniniais sukčiais, tai nereiškia, kad nenukentėsime nuo kito sukčiavimo būdo.“

Specialistas primena – nei banko darbuotojai, nei policija, nei Valstybinė mokesčių inspekcija ar kitos valstybinės institucijos negali prašyti asmens prisijungimo prie internetinės bankininkystės duomenų: „Institucijos to nedaro, to neprašo. Tokių duomenų atskleisti negalima, nes galite patirti finansinių nuostolių.“