Gegužę Klaipėdos pareigūnai po ilgo ir sudėtingo tyrimo nustatė ir sulaikė buvusį krepšinio klubo „Neptūnas“ vadybininką, renginių vedėją Viktorą Usovą. 1985 m. gimęs V. Usovas įtariamas kelerius metus tvirkinęs mažamečius ir nepilnamečius berniukus Klaipėdos rajono ribose ir kituose Lietuvos miestuose.
Praėjusią savaitę Klaipėdos apylinkės teismas dar mėnesiui pratęsė V. Usovo suėmimo terminą. Jam pareikšti įtarimai dėl nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo bei privertimo lytiškai santykiauti.
V. Usovas yra plačiai žinomas pramogų ir sporto pasaulyje, taip pat įvairiuose vaikams skirtuose socialiniuose projektuose. Prieš dešimtį metų LNK televizijos surengtuose Auksinių širdžių apdovanojimuose V. Usovas buvo pripažintas „Jaunąja auksine širdimi“. Tuomet teigta, kad Klaipėdos vaikų namų auklėtiniai žino, kam reikia skambinti net naktį, jei liūdna ar kamuoja kokia nors bėda.
„Šis atvejis atveria šalyje egzistuojančias gilias spragas vaikų apsaugos srityje. V. Usovas nėra eilinis pilietis, galimai ieškojęs kontaktų su vaikais ir „netyčia“ policijos sulaikytas. Kalba eina apie ilgus metus tarp vaikų tarsi visiškai teisėtai, su „kieto vyruko“ charizma besisukiojusį visuomenės veikėją, sportinių renginių „sielą“, kurį tokios garbingos sporto federacijos, kaip pavyzdžiui, Lietuvos kyokushin karate, kviesdavosi vesti varžybas, dalyvauti vaikų sporto stovyklose ir panašiai“, – pasakoja K. Mišinienė.
Jos aiškinimu, daugelis iki šiol mena Viktorą šiose stovyklose nuolat vaikų būryje, globėjiškai besišnekučiuojantį su berniukais, žaidžiantį su jais. O kur dar ilgi metai aktyvios veiklos, savanoriavimo Klaipėdos savivaldybėje, apdovanojimai, ryšiai ir daug vaikų aplinkui. K. Mišinienės pastebėjimu, šiandien sportininkai, organizacijos suskubo menkinti savo ryšius su Viktoru – esą kas galėjo pagalvoti, jie nieko neįtarė.
„Nepatikrinsime, kas ką įtarė, o gal pritarė, tačiau yra aišku, kad valstybė ir savivaldybės turi nedelsiant pasirūpinti saugikliais, kad bet kas panorėjęs neturėtų tokios nekontroliuojamos prieigos prie vaikų. Daugelyje Vakarų Europos šalių seniai egzistuoja praktika neremti organizacijų, neturinčių vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto vidinių standartų, gairių, kurios pačios organizacijos viduje nustatytų bendravimo su vaikais ribas ir taisykles“, – dėsto K. Mišinienė.
Tačiau jai panašu, kad ir savivaldybėms dar reikia padirbėti ties savo suvokimu apie vaikų tvirkinimą ir išnaudojimą. K Mišinienės aiškinimu, gegužės 17 d. visa šalis klausėsi Klaipėdos savivaldybės Vaiko gerovės komisijos pirmininkės, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorės Editos Kučinskienės sutrikusio apgailestavimo, kad „įtariamasis tiek daug yra padėjęs savivaldybei ir vaikams“.
„Ne tokios reakcijos laukėme iš aukštas pareigas užimančios valdininkės, net jeigu čia tik tyrimo pradžia. Adekvačiau skambėtų pasipiktinimas, kvietimas netylėti, atsiliepti visų nukentėjusių, siūlymas organizuoti kvalifikuotą pagalbą. Šioje savivaldybėje vis koją kiša palaiminga iliuzija, kad „pas mus nieko nevyksta“, „mes taip gražiai visi bendradarbiaujame“. Tokiais sapnais visada pasinaudoja įvairaus plauko išnaudotojai, geidžiantys vaikų ir randantys juos“, – kalbėjo KOPŽI vadovė.
Ji stebisi, kodėl šioje vietoje tyli ir laukia šalyje veikianti ne viena garbinga, stipri, neabejingus tėvus ir specialistus vienijanti organizacija. K. Mišinienės nuomone, minėtos organizacijos tyli tol, kol niekas nepalietė jų pačių vaikų.
D. Šakalienė kėlė klausimą dėl Minedo
Seimo narė socialdemokratė Dovilė Šakalienė dar prieš metus kėlė klausimą, kad judėjimo „Nebūk naivus kelyje“ vadovo Mindaugo Jonušo, visuomenėje žinomo Minedo pseudonimu, veikla kenkia nevyriausybinio sektoriaus reputacijai. Kaip tąkart sakė parlamentarė, M. Jonušas, kviesdamas į savo judėjimo gretas savanorių teisėmis nepilnametes merginas, neleistinai neetiškai elgėsi siųsdamas joms dviprasmiško turinio žinutes socialiniuose tinkluose bei telefonu, neleistinai braudamasis į jų privačią erdvę. Susitikimų su merginomis metu jis be sutikimo drastiškai mažindavo fizinės bendravimo erdvės atstumą ir apsikabindavo paaugles, taip sukeldamas mergaitėms neigiamus jausmus.
„Jau tada sakiau, kad nėra visiškai jokios kontrolės, kas prieina prie vaikų. Kartu su jaunimo organizacija platinau laišką savivaldybėms, ragindama atidžiau pasižiūrėti, kokius žmones jie įsileidžia į mokyklas, kokiems žmonėms leidžia nevaržomai bendrauti su vaikais ir paaugliais. Reikia tais žmonėmis rimčiau pasidomėti, taip pat sudaryti galimybę apie bendravimą su tais asmenimis duoti grįžtamąjį ryšį patiems vaikams“, – DELFI sakė D. Šakalienė.
Tačiau tai buvo šauksmas tyruose – parlamentarės niekas nesuprato.
D. Šakalienė aiškina nesakanti, kad kiekvieną žmogų turi patikrinti saugumas, tačiau, teigia ji, turi būti domimasi. „Kai užsienio organizacijos Lietuvoje vykdo projektus, arba jie finansuojami užsienio organizacijų, visada visi asmenys, prieinantys prie vaikų, turi pasirašyti konkrečius dokumentus, kad yra supažindinti su taisyklėmis, kaip su vaiku negalima elgtis. Vaikai taip pat informuojami, kad jei kažkas su jais elgiasi netinkamai, reikia nedelsiant pranešti. Pas mus tokios taisyklės dar nėra. Problema turbūt ta, kad mes dar labai prastai atpažįstame netinkamą elgesį su vaikais“, – kalbėjo D. Šakalienė.
Jos nuomone, į šią temą reikia aktyviau įtraukti nevyriausybines organizacijas – Vyriausybė galėtų kreiptis į pagalbą vaikams teikiančias organizacijas ir paprašyti teikti pasiūlymus. Parlamentarės nuomone, vienas dalykas gali būti padarytas jau dabar – asmenys, prieinantys prie vaikų, galėtų būti pasirašytinai supažindinti du taisyklėmis. Tai būtų ženklas asmeniui, kad jis bus stebimas. O ir vaikas turi žinoti, kam pranešti, jei kas su juo netinkamai elgiasi.
Prašė iš išvaizdos nustatyti, kad nėra pedofilas
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako, kad daugiausia problemų kyla sporto ir menų srityse, mat čia daugiausia kontaktų su kūnu. „Čia turėtų būti labai aiškiai nusakyta, kas ir kaip galima. Kažkada turėjome skandalą M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tada su mokyklos vadovybe kalbėjome, kad reikia pasitvirtinti tvarką, iš kurios būtų aišku ir tėvams, ir vaikams, ir mokytojams, kiek kas gali taisyti kūną, paliesti, kad būtų aiškios ribos. Tai aktualu sporte, šokyje“, – sakė E. Žiobienė.
Kontrolierės aiškinimu, pats vaikas gali nesuprasti, kur yra riba.
Kartu E. Žiobienė sutinka, kad neteisto žmogaus, taip pat to, dėl kurio nėra buvę tyrimų, nėra kaip atriboti nuo vaikų.
„Kartą esu kalbėjusi su vienu vaikų globos namų vadovu, dėl kurio buvome gavę anoniminį skundą. Jis atvažiuoja pas mane ir nuoširdžiai sako: „Negi jūs nematot, kad aš nesu pedofilas, nejau nematot iš išvaizdos?“. Sakau jam, kaip aš turiu pamatyti“, – pasakojo E. Žiobienė.
Jos teigimu, vaikus į būrelius leidžiantys tėvai turi reikalauti parodyti pažymas, kad su vaikais dirbantys asmenys neteisti dėl seksualinių nusikaltimų.
Ragina mokyti vaikus – pedofilo iš akių spalvos neatpažinsi
„Aišku, kad save gerbianti su vaikais dirbanti organizacija nuolatos rūpinasi, kad prie vaikų neprieitų pavojų galintys kelti žmonės – tie, kurie gali seksualiai išnaudoti ar tyčiotis, kitaip žalojančiai elgtis. Kiek organizacijos supranta pavojus, kitas klausimas“, – situaciją komentuoja Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė.
Tačiau, aiškina ji, taip pat nereikia turėti iliuzijos, kad pedofilą galima atpažinti, pavyzdžiui, pagal akių spalvą, plaukų garbanotumą. Jie yra žmonės, gyvenantys tarp mūsų, tokie pat, tik jų lytinis potraukis kitokio pobūdžio.
„Jeigu jis niekada nebuvo teistas, jam jokia byla nebuvo iškelta, atpažinti labai sudėtinga. Visa visuomenė turi suvokti, kad yra pavojai. Štai tėvai išleidžia vaikus į stovyklas, žmogus gali neturėti teistumo, tačiau gali paaiškėti jo potraukis. Taigi klausimas, kiek vaikai supažindinti ir mokomi saugumo, smurto atpažinimo, kiek mokykloje, būreliuose naudojama aiški politika, ką vaikui daryti, jei jam nepatinka suaugusiojo elgesys“, – kalbėjo A. Kurienė.
Paramos vaikams centre mažiesiems organizuojami saugumo mokymai, kuriuose aiškinama, kas yra tinkami ir netinkami prisilietimai, kas yra geros ir kas yra blogos paslaptys, ką suaugęs net ir pats artimiausias žmogus gali daryti, ko ne. Tačiau, pastebi ji, vaikai daugiausia nukenčia ne nuo praeivių gatvėse, bet nuo gerai pažįstamų žmonių.
„Užtai pedofilai ir bando įsisukti į mokyklas, į būrelius, į vaikų namus – tas aplinkas, kur gali rasti vaikų, su jais susidraugauti“, – teigė pašnekovė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą