„Vakaro žinios“ ne kartą rašė, kad dažnai mūsų teisėsaugininkai menamas nusikaltėlių teises gina vos ne labiau nei nuo jų nukentėjusių žmonių. Ko verti vien policijos platinami pranešimai apie sulaikytus vagis, plėšikus, narkotikų pardavėjus ar dar sunkesnius nusikaltimus padariusius asmenis, kurių nuotraukose veidai būna uždengiami. Pasitaiko net ir tokių kuriozų, kai į teismo salę vedamiems nusikaltėliams veidus dangsto patys pareigūnai.
Visais tokiais atvejais tradiciškai pasiteisinama nekaltumo prezumpcija. Ir visai nesvarbu, kad nusikaltėlis prieš tai jau teistas daugybę kartų. Kol neišgirdo eilinio nuosprendžio, jis yra nekaltas.
Kad geriausiai savo teises ir įstatymus išmano įkalinimo įstaigose bausmes atliekantys asmenys, yra vieša paslaptis. Jie greitai įvertino ir 2018 metų gegužės pabaigoje įsigaliojusį Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą bei suskubo juo naudotis. Šalies žiniasklaidos priemones užplūdo reikalavimai panaikinti visus su jais susijusius įrašus, neva trukdančius tolimesniam asmeniniam gyvenimui. Ištrinti ir nuslėpti praeitį nori ne tik vagišiai ir plėšikai, bet ir prievartautojai bei žudikai.
Itin didelę patirtį žiniasklaidos ir žmogaus teisių srityse sukaupusios advokatės Liudvikos Meškauskaitės teigimu, tokių reikalavimų „mada“ atsirado, nes daug kas Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą supranta ne visiškai teisingai.
„Įsivaizduoja, kad atsirado galimybė, tarkim, politikams, neskelbti savo biografijos faktų ar kitų jiems nepalankių duomenų. Reglamente įtvirtinta nauja teisė - teisė būti pamirštam. Po tam tikro laiko žmogus turi teisę būti pamirštas, nes yra remiamasi teisės principu - nė viena teisė nėra absoliuti. Jei žmogus nuteistas, tai nereiškia, kad visam gyvenimui. Tačiau, yra vienas bet. Šioje vietoje būtina išlaikyti balansą. Negalima suabsoliutinti ir teisę būti pamirštam. Padariau nusikaltimą, o jau po metų ar kelerių visuomenė apie tai neturi teisės nieko žinoti.
Kiekvieną reikalavimą pašalinti duomenis reikia vertinti labai konkrečiai. Nėra terminų, po 5 ar 10 metų, kada viską galima pamiršti. Koks padarytas nusikaltimas - sunkus ar ne, koks žmogus - viešas ar ne, aktuali informacija visuomenei ar ne. Vieno recepto nėra. Jei padarytas labai sunkus nusikaltimas ir atimta žmogaus gyvybė, tai net ir praėjus dešimtmečiui visuomenė turi teisę žinoti. Juk ir atlikus visą bausmę, teistumas dar kažkiek laiko neišnyksta. Nėra taip, kad išėjau į laisvę ir jau esu „švarus“. Yra tam tikras „atšilimo“ laikotarpis“, - „Vakaro žinioms“ sakė L.Meškauskaitė.
Advokatė neabejoja, kad ginčai dėl duomenų apsaugos vyks visada. Žiniasklaida kovos dėl visuomenės teisės kuo ilgiau žinoti tokią informaciją, žmogus bandys ginti savo asmens duomenis. Pastarųjų apsaugą visuomenės informavimo srityje kuruoja ir prižiūri ne Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, o žurnalistų etikos inspektorius.
„Inspektoriaus tarnyba sudaryta iš keliolikos žmonių, tarp kurių yra profesionalūs teisininkai. Tačiau inspektorius gavo naujas funkcijas, tačiau jam neskyrė finansavimo jas vykdyti. Papildomus darbus žmonės turės dirbti už tą patį atlyginimą. Nukentės skundų ir prašymų terminai, aišku, sudėtingiau yra ir su kompetencija. Teisininkų yra, bet jie turi ir kitų darbų“, - neslėpė L.Meškauskaitė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeista, jei atsisakoma internete ištrinti informaciją apie už nužudymą nuteistą asmenį. Visuomenei yra svarbiau žinoti apie nusikaltimą, skleisti informaciją ir jos ieškoti, kad ir po ilgo laiko. Svarbu, jog informacija yra teisinga, atitinka teismo sprendimus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą