Žvejų budrumas išgelbėjo žmogaus gyvybę - lemtingos buvo sekundės

Po budėjimo namo grįžęs Č.Liubertas praėjusio sekmadienio rytą, apie 8.00 val., išsirengė į žvejybą Arino ežere. „Nesinorėjo, bet sūnus Tomas labai prašė kartu važiuoti pažvejoti“, - išsitarė ilgametis ugniagesys gelbėtojas, nė nenujautęs, kad sprendimas galėjo būti lemtingas kitam žmogui. Patyrusiam ugniagesiui gelbėtojui įtarimų sukėlė pastebėta guminė valtelė, kurioje lyg ir besirengiąs žvejoti vyras labai keistai elgėsi.

Netoliese su valtimi žvejojo ir vilnietis Nikolajus. Netrukus jam paskambino Česlovas, sunerimęs dėl vyriškio valtyje. Tačiau pirmasis nelaimę pamatė berniukas - žvejo valtis buvo apvirtusi. Išgirdęs šauksmą, atsigręžė ir Nikolajus. Jis čiupo irklus ir pradėjo irtis guminės valties link. Tuo metu Česlovas, jau suskubęs prie čia pat esančios savo valties, irgi yrėsi nelaimės vietos link.

Keliomis akimirkomis greičiau prie skęstančiojo priplaukęs Nikolajus spėjo sugriebti vyriškiui už rankos - jis jau buvo bepaneriąs po vandeniu... „Vienas nieko nebūčiau galėjęs padaryti, nes į valtį vyro negalėjau kelti - būtume apvirtę“, - pasakojo Nikolajus. Priplaukęs Česlovas skęstantįjį tvirtai apkabino. Vyriškis springo, vėmė, kosėjo... „Kad galėtume saugiai pasiekti krantą, surišome valtis. Aš irklavau ir jas plukdžiau, o Česlovas laikė vyriškį, kol pasiekėme krantą“, - prisimena Nikolajus. Krante gaivinamas vyriškis tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę.

Tik vėliau, patikrinę telefoninių skambučių laiką greitajai, abu gelbėtojai suprato, kad gelbėjimo operacija tetruko maždaug 13 minučių... Per ilgametę darbo patirtį daug nelaimių matęs ir žmones gelbėjęs Česlovas šyptelėjo, kad vis dėlto rankos po įvykio virpėjo, o Nikolajus prisipažino, kad nesinorėtų dar kartą to paties išgyventi. „Kai pagalvoju, kad viską lėmė tik kelios sekundės, sudreba širdis“, - sakė gelbėtojas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“