Kristijonas VILDŽIŪNAS:
- Įkūrus kino centrą atsiras atsakinga už kiną institucija, kurios iki šiol nebuvo. Kinui valstybės dėmesio iki šiol trūko, o lietuviško kino infrastruktūra plėtėsi dėl privačių iniciatyvų. Tai turėjo savų didelių pranašumų, tačiau tų iniciatyvų užtekdavo ne viskam. Pavyzdžiui, mūsų klasikinių filmų originalai iki šiol guli Maskvoje. Jeigu kino centro administracija atsižvelgs į lietuviško kino ligšiolinio plėtojimosi specifiką ir nesistengs sukurti visko iš naujo, o sujungs ir pratęs pradėtą darbą, lietuviško kino plėtrai tikrai atsivers naujos perspektyvos.
Kino centras yra efektyviausias būdas koordinuoti nacionalinio kino gamybos, sklaidos bei paveldo išsaugojimo procesus. Nenuostabu, kad didžiojoje daugumoje Europos valstybių tai gerai suprantama, analogiškas institucijas yra įkūrusios visos mūsų kaimynės - Lenkija, Latvija ir Estija.
Naujai piimtas kino įstatymas ir kuriamas kino centras rodo besikeičiantį valstybė požiūrį į kiną. Dabar trūksta tik finansavimo, kuris šiuo metu yra neproporcingai mažas. Lietuviško kino gyvybingumui užtikrinti reikėtų kurti ne du, o keturis ar penkis pilnametražius vaidybinius filmus per metus, neskaitant dokumentikos ir animacijos.
Mūsų kino kūrėjai neturi atsidurti prašytojo vietoje ir augančios lietuviško kino industrijos kontekste. Pateiksiu asmeninį pavyzdį: esu linkęs dirbti vis su tais pačiais žmonėmis, su kuriais mane sieja abipusė pagarba ir pasitikėjimas. Tačiau jei tie žmonės vieną dieną išeis dirbti į užsienio grupių kuriamus filmus, nes mano prodiuseris negalės jiems sumokėti tiek, kiek mokama ten, labai nusiminsiu. Tarp nacionalinio kino gamybos ir paslaugų užsienio grupėms teikimo turi būti išlaikytas sveikas balansas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą