Pasakoja apie vienatvę ir savęs paieškas
Pasak Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros vedėjos profesorės Janinos Lapinskaitės, bene geriausia, kai jauni režisieriai kalba apie save ir savo bendraamžių problemas, nes niekas kitas jų geriau nupasakoti negali. „Kalbant apie tuos režisierius, kurie neseniai baigė studijas, tai režisierės Marijos Kavtaradzės trumpametražis filmas „Man dvim keli“ apibendrina temas, kurios domina jaunus režisierius. Filme pasakojama apie vienatvę, ieškojimus. Stiprus yra ir jaunos režisierės Austėjos Urbaitės filmas „Tiltai“. Ką tik trumpametražiu filmu „Kupranugaris“ debiutavęs Laurynas Bareiša irgi pasakoja apie savo bendraamžius, tik jo filme jau yra absurdo elementų“, - sako J.Lapinskaitė.
Jaunystės tema domina ir vidurinės kartos režisierius. „Greitu metu kino ekranuose turi pasirodyti režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Senekos diena“. Jis pasakoja apie režisieriaus jaunystę. Periodas, kai tau dvidešimt keleri, yra labai prasmingas, labai daug lemiantis, ir, jeigu jauni režisieriai nesukuria apie tai būdami dvidešimt kelerių, tai kartais grįžta prie tų temų, kai jiems jau būna keturiasdešimt“, - pasakoja profesorė.
Jauni režisieriai nevengia dokumentikos. „Pavyzdžiui, Akvilės Gelažiūtės filmas „Deminas: dvi tvirtovės“ pasakoja apie du jaunus žmones, absurdiškai statančius spektaklį. Režisierė į rimtas temas bando žiūrėti su šypsena. Ji turi labai gerą humoro jausmą ir gerą saiko jausmą. Manau, už tai šis pilnametražis dokumentinis filmas turi savo žiūrovą“, - teigia režisierė J.Lapinskaitė.
Jauniems žmonės, pasak J.Lapinskaitės, yra svarbios ir aktualijos, ir praeitis: „Živilė Mičiulytė sukūrė dokumentinį filmą „Žana“. Jis pasakoja apie merginą aktorę, kuri atsiduria Ukrainos įvykių sūkuryje. Jaunas režisierius Armas Rudaitis kuria apie režisierių legendą Vytautą Čibirą. Labai įdomu tai, kad kurdamas apie istoriją jis nevengia pateikti savo požiūrio, atradimų apie žmogų, apie kurį jis nežinojo. Tai noras pažinti.“
Tarp realaus ir virtualaus pasaulio
Kodėl padaugėjo filmų apie paauglius? Anot režisierės, aktorės ir profesorės J.Lapinskaitės, tam yra paprastas paaiškinimas: „Paauglystė daug lemia, paauglystėje žengtas žingsnis turi labai daug reikšmės gyvenime. Jauni režisieriai paauglystės problemas dar jaučia savo oda, tačiau jie kalba ne tik apie paauglystę, bet ir apie jaunystę ir, aišku, visas problemas, kurios domina visuomenę.“
Režisieriai dabar, pasak J.Lapinskaitės, nėra užsidarę siauroje erdvėje: „Jaunimas yra labai aktyvus, komunikabilus ir neužsidaro siauroje erdvėje. Tai yra žmonės, kurie labai daug kontaktuoja tiek gyvenimiškoje erdvėje, tiek internetinėje erdvėje, todėl režisieriai susiurbia visas problemas, mato jas plačiai.“
Ateinanti kino kūrėjų karta turi savo ženklą. „Tai yra daug komunikuojanti karta. Tai nereiškia, kad jie patys laksto po visus renginius. Ne. Tiesiog formuojasi kitas žmogaus požiūris, kartu ir kūrėjo, režisieriaus pasaulio matymo kampas. Jie gyvena, kontaktuoja, susiurbia visas problemas. Tai yra laiko ženklas“, - tvirtina J.Lapinskaitė.
Jauni režisieriai, J.Lapinskaitės tvirtinimu, nepasiduoda putojančiam šurmuliui. „Atrodo, kad dabar, kai yra „Facebook“, kai viskas viešinama, jaunimas vis tiek labai gražiai skiria tas gyvenimo putas, kurias žmonės afišuoja darydami savo įvaizdį, ir tai, kas slepiasi giliau. Jauni režisieriai į savo bendraamžius, į paauglių gyvenimą bando pažvelgti giliau“, - sako režisierė.
Perdėtai pasitiki savimi
Vis tobulėjančios technologijos suteikia galimybes filmuoti ir fotografuoti kone kiekvienam. Kaip tai keičia kino pasaulį, pačius kūrėjus ir tuos, kurie jais nori būti? „Ką tik buvo stojamieji į vaizdo režisūros studijas, tai galiu pasakyti, kad pokytis jaučiasi. Į stojamuosius ateina jaunas žmogus, kuris mobiliuoju telefonu nufilmavo vaizdelį, įkėlė į interneto erdvę, ten jį „laikino“, parašė keletą komentarų ir jis viduje tarsi nusprendžia, kad yra režisierius, kuriam trūksta tik diplomo. Iš vienos pusės taip įgyjamas didesnis pasitikėjimas savimi, bet iš kitos pusės čia yra daug klystkelių. Iš tiesų juk režisieriaus profesija nėra tik mokėjimas filmuoti, tai yra ir gebėjimas suvokti įvykius, mokėjimas juos interpretuoti, analizuoti. Filmuojančių yra tikrai daug, bet kuriančių – ne“, - pasakoja J.Lapinskaitė.
Kartais per didelis jaunimo pasitikėjimas savimi užgožia realybės ribas. „Dabar yra begalė kino konkursų rajonuose ir mokyklose, o juos laimėjęs jaunuolis mano, kad jau ta žydroji paukštė numetė plunksną, ją tereikia pakelti ir ta paukštė pati nutūps ant delno. Kartais jaunuoliai neadekvačiai suvokia save, savo gebėjimą kurti. Bet žaisti kiną yra vienas dalykas, o kurti - kitas“, - tvirtina profesorė.
Kita vertus, anot J.Lapinskaitės, jokiu būdu nereikėtų praleisti galimybės sekti ir įamžinti savo gyvenimą: „Dabar visi žmonės turi galimybę vizualizuoti savo pasaulį. Nereikėtų atmesti galimybės matyti pasaulį ir bandyti kalbėti turint tas tikras kino priemones, kad ir telefoną. Nes net ir paprasčiausią dalyką, stovintį medį kiekvienas žmogus mato vis kitaip.“
Parengta pagal priedą „TV publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą