Žurnalistas ir prodiuseris Rytis Zemkauskas apgailestauja, kad kino filmo „Nimfomanė“ premjeroje dar nebuvo, nes buvo išvykęs į užsienį, tačiau planuoja būtinai pamatyti šį filmą. R.Zemkauskas mano, kad danų režisierius L.fon Tryras yra paskutinis tikras kino režisierius: „Jis bando kalbėti apie tikrąją žmogaus prigimtį ir jam nusispjauti į komerciją, politinį korektiškumą ar parodomąją toleranciją. Jis kalba apie gyvą, tikrą žmogų su visais jo syvais. Visiškai be jokių prietarų. Jo filmai - tarsi indų vedos“.
Naujausias režisieriaus darbas „Nimfomanė“ yra vadinamos „Depresijos trilogijos“ paskutinė dalis. Ir ankstesni darbai „Antikristas“ (2009) ir „Melancholija“ (2011) buvo sukurti režisieriui dažnai išgyvenant maniakinę depresiją arba šizofreniją. Ar žmogus, kamuojamas ligos, gali pasakyti daugiau apie mus supantį pasaulį? R.Zemkausko teigimu, tikrai gali. „Depresija, jei ji ne klinikinė, kyla iš žmogiškųjų dalykų, problemų, įtampos. Depresija yra didžiulė įtampa. Menas irgi atsiranda iš įtampos. Žinoma, depresija neprivaloma menui kurti. Nereikia apsigauti. Depresija gali trukdyti, nes ji sukausto, bet ji gali ir pamokyti. O tą pamoką išmokus galima ją į savo kūrybą įpinti“, - teigia žurnalistas.
Filmas vos pasiekė kino teatrus dėl to, kad jame atvirai demonstruojamas nuogumas. Filmas buvo pažymėtas ženklu N-18, o jo premjera vyko naktį. Anot R.Zemkausko, nuogumo kine bijojimas yra visiškai nesuvokiamas dalykas: „Per televiziją devyniasdešimt penkis kartus rodo, kaip įmantriausiais būdais žmogų žudo, o kai žmogų „daro“, tai prasideda visokios gudrybės - girdėjau, kad L.fon Tryrui prie žinomų aktorių kūnų kompiuteriu teko prijungti pornožvaigždžių genitalijas? Čia yra dar vienas mūsų visuomenės fariziejiškumas. Juk savo gyvenime mes labai daug kartų darome tai, ko tarsi drovimės ekrane ir atvirkščiai - neduok Dieve, darytume tai, ką nuolat rodo - žudytume... Aš manau, kad čia yra kažkoks keistas mūsų supratimas apie pasaulį“.
Režisierė, aktorė, scenaristė ir pedagogė Janina Lapinskaitė planuoja pasižiūrėti „Nimfomanę“ ir neslepia simpatijų šiam režisieriui. „Režisierius L.fon Tryras yra tas režisierius, kuris stebina, nebando pataikauti publikos skoniui, kalba taip, kaip mato problemą. Jis kartais tarsi paerzina publiką, bet paerzinimas irgi yra savotiškas bandymas kontaktuoti. Yra tokių režisierių, kurie išlaiko savo stilistiką, iš jų galima vieno arba kito tikėtis, L.fon Tryras yra nenuspėjamas. Manau, dėl to jį arba priima, arba ne“, - sako režisierė.
Anot J.Lapinskaitės, jeigu nuogumas kine prilygsta tam tikrų žurnalų vartymui ar specialių interneto puslapių naršymui, tai vargu ar jis reikalingas filme, bet po tam tikromis nuogumo scenomis slypi režisieriaus sumanymai, jeigu tai pasiteisina, ji tai priima. O jeigu nuogumas prilygsta žurnalams ar tam tikriems interneto puslapiams, tai tokį poreikį kiekvienas žmogus gali patenkinti nebūtinai eidamas į filmą. Gali pavartyti žurnalus.
„Keistas dalykas, L.fon Tryras man neatrodo depresyvus. Ir režisieriaus filmas „Melancholija“ man visiškai nesukelia neigiamų jausmų. Net „Antikriste“ aš nemačiau depresyvumo. O „Kino pavasario“ atidarymo filme „Glorija“, kuris buvo pristatytas kaip šviesus filmas, nuogumas man sukėlė neigiamus jausmus“, - reziumuoja J.Lapinskaitė.
Aktorė ir vertėja Gabija Ryškuvienė filmo „Nimfomanė“ žiūrėti neplanuoja: „Filmo „Nimfomanė“ nežiūrėsiu, šio režisieriaus nemėgstu. Labai dažnai prikuriama mitų apie filmus, tačiau apskritai kino filmas yra individualus dalykas. Kiekvienas pasidaro savas išvadas, pastebi sau svarbius dalykus. Bendrų mitų kurti neįmanoma. Aš šio režisieriaus nesuprantu, todėl negaišinsiu savo laiko. Jo darbai, temos, pasakojimo maniera man nepriimtini“.
Ryškūs, žiaurūs, sukrečiantys vaizdai, kaip meno priemonė dažnai naudojami kine, pasak aktorės, yra pateisinami: „Daug kas yra pateisinama, jeigu tai turi mintį, prasmę. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki Duko (Kim Ki-duk) filmuose daug atviro žiaurumo, kraujo, rankų pjaustymo. Beveik visi jo filmai labai žiaurūs, bet prasmingi. Man į tokį žiaurumą baisu žiūrėti, bet ten nėra nė vieno kadro be reikalo“.
O tai, kad L.fon Tryras serga depresija, nėra jokia naujiena. „Manau, ši liga turi periodus, yra banguojanti, ir menininkas nebūtinai kuria sirgdamas. Taip pat ir amerikietis režisierius Deividas Linčas (David Lynch) rimtai serga, bet kuria tokius filmus, kurie atspindi jo vidinį pasaulį. Jis tai daro meniškai ir jo kūriniai randa atgarsį žmonių širdyse ir protuose. Jį irgi supranta, palaiko“, - teigia aktorė.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą