Praėjusį penktadienį Lietuvoje pradėta rodyti subtili erotinė drama „Mona“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka lietuvis aktorius Saulius Balandis. Kino juosta, kurią kūrė bendra latvių ir islandų kinematografų komanda, giriama už puikų pripažintos latvių dokumentikos režisierės Inaros Kolmanės debiutą vaidybiniame kine, įspūdingą operatoriaus Uldžio Jancio darbą ir nuolat skambančią islandų kompozitoriaus Hilmaro Erno Hilmarsono (Hilmar Örn Hilmarsson) muziką.
Režisierė I.Kolmanė sako šiuo savo darbu norėjusi sukurti savotišką šiuolaikinę pasaką. Galbūt todėl naujojoje erotinėje dramoje yra net mistinių elementų, o viską į vieną visumą joje sujungia niekada neatsibostančios - meilė, gyvenimas ir žiaurumas.
Neįprasta ir gaivalinga erotinė drama pasakoja istoriją apie nedidelį miestelį pasaulio pakraštyje, kuriame gyvena paslaptingoji Mona. Filme Moną vaidina Kristina Belicka. Pagrindinis šios visų pamirštos gyvenvietės pramonės centras - skerdykla, o ši nepaprasta istorija tikriausiai nė nebūtų nutikusi, jei ne keistai susiklosčiusios aplinkybės.
Iš pažiūros ramų ir rutina virtusį provincijos gyvenimą sudrumsčia „įsibrovėlis“: iš sostinės atvyksta verslininkas Tomas, mat pasimirė šiame miestelyje gyvenęs jo dėdė. Tomui reikia ne tik dalyvauti giminaičio laidotuvėse, bet ir parduoti iš jo paveldėtą turtą. Atvykėlis susipažįsta su Mona ir ši pažintis netrukus tampa lemtinga, mat žavus vyriškis patenka į pavojingą iliuzijų, aistros ir manijos verpetą.
„Monos“ kūrėjai sako, kad tai nėra paprasta drama, kurioje susiduria du pasauliai. Tai geismo ir manijos liūnas, kuriame kankinasi moteris ir vyras, neįstengiantys pasipriešinti aistrai. Filmo kūrėjai žiūrovams garantuoja mistikos ir pasakiškos erdvės estetiką bei giliai į atmintį įsirėšiančias filmo scenas. Ir išties nenuspėjami šios kino juostos siužeto vingiai bei subtili aktorių vaidyba paverčia „Moną“ tikru europietiško kino perlu.
Pokalbis su Sauliumi Balandžiu: Latvijoje kino padėtis geresnė
- Kaip ir kada buvo kuriamas šis filmas?
- Filmas „Mona“ buvo nufilmuotas ganėtinai seniai. Šioje juostoje filmavausi prieš penkerius ar šešerius metus. Tiksliai nepamenu, nes prisiminimais negyvenu. O filmo premjera Rygoje įvyko maždaug prieš metus, bet joje nedalyvavau, nes man buvo spektakliai. Į filmą patekau klasikiniu variantu - dalyvavau atrankose, peržiūrose ir buvau atrinktas vaidmeniui.
- Kokį įspūdį jums padarė darbas kartu su latviais?
- Su latviais nebuvo sunku dirbti. Su latviais esu daug dirbęs anksčiau. Dar gūdžiais tarybiniais metais vaidinau keliuose latvių kurtuose filmuose. Kūriau vaidmenis latvių meniniuose filmuose „Voras“, „Moters su laukiniu šernu nuotrauka“, „Aplinkybėms sutapus“. Latvijoje turiu daug pažįstamų.
- Ar buvo sunkių momentų kuriant filmą, kaip vertinate tai, kad režisieriai savo filmuose rodo vis atviresnes scenas?
- Buvo tokių momentų, kada buvo nelengva. Tikrai buvo. O nuogumas ir atvirumas kine yra režisieriaus sumanymas, tam tikras jo matymas. Tu turi tikėti režisieriumi. Tai yra jo kinas ir jo kūdikis. Galbūt tu kiekvieną dalyką darytum kitaip, bet režisierius yra visa ko galva.
- Kodėl filmo premjera Lietuvoje taip užtruko?
- Kaip visada kine nebūna pinigų. Būna pinigų pradėti, o filmui užbaigti visada trūksta pinigų. Iš pradžių tai turėjo būti trijų šalių koprodukcija - islandų, danų ir latvių, bet prasidėjo krizė, sunkmetis... Čia tas pats Latvijoje, tas pats ir Lietuvoje. Tik tuo laiku Latvijoje kino finansavimas tikrai buvo geresnis negu lietuvių.
- Kokia nuotaika gyvenate šiandien?
- Teatre pas mus liko keli spektakliai, gastrolės, taip kad visi gyvena atostogų nuotaikomis, bet aš bijau, kad neturėsiu atostogų, turėsiu kito darbo. Ir šią vasarą, kaip ir kiekvieną vasarą, dirbsiu.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą